Sporto halė Kaune – vienas iš žinomiausių ir gana plačiai aprašytų Lietuvos tarpukario architektūros paminklų[1]. Kūno kultūros rūmų užsakymu statytas objektas kartu su „futbolo aikšte, bėgimo takais, Kūno kultūros rūmų pastatu (1934) ir valstybiniu stadionu (1935)“ buvo dalis šalia Ąžuolyno išvystyto sporto komplekso. 1939 m. čia vykęs Europos vyrų krepšinio čempionatas suteikė šiai vietai netgi tarptautinį statusą. Ir ne tik dėl Lietuvos krepšininkų pergalės, bet ir dėl modernios krepšinio arenos. To meto Europos krepšinio funkcionieriai halę vertino buvus „vienintelę tokią puikią Europoje“ salę, skirtą specialiai krepšiniui.

Tiesa, nepaisant tarptautinės reikšmės, halės statybą ribojo ne tik laiko (salė pastatyta per pusę metų), bet ir finansiniai ištekliai: „Pigiausiomis priemonėmis buvo siekta sukurti kuo daugiau vietų turintį pastatą.“ Vis dėlto galima teigti, kad architektūrinė raiška dėl  to ne itin nukentėjo. Vieną vertus, buvo sukurtas išties įspūdingų techninių charakteristikų pastatas: „Vienuolikai tūkstančių žiūrovų (3,5 tūkst. vietų sėdimos) skirtos krepšinio halės ilgis 63 m, plotis 61 m, aukštis ties viduriu – 15,2 m. Techninio sprendimo pagrindas – keturios 61 m kniedytos plieno arkos, išdėstytos viena nuo kitos 13,2 m atstumais ir besiremiančios į galingus 80 kub. m gelžbetonio pamatus. Kiekviena tokia 12 tonų sverianti arka buvo montuojama iš 12 sekcijų. Sienos – metalo fachverchas, tribūnos – medinės, stogas – ruberoidu apkaltos lentos.“ Na, o antra vertus, utilitari statyba atspindėjo to meto tarptautinei modernizmo architektūrai būdingus existensminimum idealus.

Taip radosi asketiškas, be ypatingų pagražinimų, tačiau savo užmoju monumentalus statinys, kuris tapo tikru to meto Lietuvos „laiko dvasios“ paminklu. Tačiau įdomu atkreipti dėmesį, kad pastatymo metu Lietuvos žmonių nuomonės apie architektūrinę statinio raišką nebuvo vienareiškmės. Antai savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas „Naujoji Romuva“ 1939 m. publikuoja tekstą, kurio autorius, pasirašęs kriptonimu A. T., sporto halę vadina „nevykėle“ bei „bjauria“ ir teigia, kad „vargu ar rasis kas nors, galįs tvirtinti, kad ji būtų puošmena“[2].

Vaidas Petrulis

[1] Iš naujesnių studijų derėtų pažymėti M. Baužienės straipsnį Apie Kauno Sporto halės – „sporto ir kultūrinės tvirtovės" – statybą (Archiforma, 2011, nr. 1–2, p. 7–12) bei J. Švobos str. Vienintelė tokia puiki Europoje (Statyba ir architektūra, 1988, nr. 2, p. 20–22).

[2] K. T. Dėl Kauno statybos neplaningumo. Naujoji Romuva, 1939, Nr. 25–26, p. 527.