Istorija. Salų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a., tuomet jis priklausė Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakai. Radviloms valdant jau buvo pradėtas formuoti miško parkas, garsėjęs žirgynu, stovėjo medinis dvaro sodybos pastatas. 1806 m., dvarą nupirkus Ignotui Morikoniui, prasidėjo dvaro komplekso klestėjimo metai. Buvo tvarkomas parkas, formuojamas vaismedžių sodas, pastyti mūriniai klasicistinio stiliaus dvaro rūmai. 1855 m. dvarą su parku įsigijo Reinoldas Tyzenhauzas ir Salų dvaro sodybą pavertė to meto kultūriniu centru. Po jo mirties dvaro valdytoja tapo Marija Pžezdziecka. Jos rūpesčiu pastyta Šv. Kryžiaus bažnyčia (arch. G. Werner), rekonstruoti dvaro pastatai. XX a., prieš II pasaulinį karą, dvare įkurta Žemės ūkio mokykla (technikumas), vėliau čia veikė aštuonmetė bei pradinė mokyklos. XX a. pradžioje rūmų viduje ne kartą vykdytos  rekonstrukcijos.

Architektūra. Dvaro pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 100 metų sodybos vystymosi raidą, ansamblyje vyrauja vėlyvojo klasicizmo ir eklektikos bruožai. Salų dvaro sodyba išsidriekusi išilgai Dviragio ežero pakrantės. Parko kompozicijoje akcentuotos dvi ašys – skersinė ir išilginė. Jų susikirtime, statmenai skersinei ašiai, stovi dvaro rūmai, prieš juos suformuotas elipsės formos parteris. Rūmai vienaaukščiai su mezoninu, asimetriško plano, išskirtinis jų  bruožas – šiauriniame fasade esantis klasicistinis portikas su dorėninėmis kolonomis. Pietinis fasadas atsuktas į ežerą, dėl reljefo žemėjimo atsiradęs cokolinis aukštas ir laiptai, dekoro elementai nevieningi, eklektiški. Vertingi išlikę autentiški rūmų  interjero elementai – krosnys, medinės durys, kolonos, polichrominis dekoras, lipdiniai.

Pagalbiniai ir ūkiniai pastatai išdėstyti laisvai, į vakarus nuo rūmų, vyrauja liaudies architektūros bruožai. Seniausias ūkinis pastatas – kalvė, statyta XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Tvartų kompleksas pasižymi originaliu XIX a. pradžios laiptuotu frontonu su bokšteliais. Didysis kumetynas turi klasicizmo bruožų.

Ansamblis 1997 m. pripražintas architektūros, istorijos ir kraštovaizdžio vertybe. Pastarąjį dešimtmetį dvaras vėl tampa kultūrinių renginių erdve.

Parengė Aistė Galaunytė

Literatūra:

1. Lietuvos architektūros istorija:  nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. T. 2. Red. J. Minkevičius. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų leidykla, 1994.
2. LR  Kultūros  ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas: „Kultūros vertybės registravimo duomenų lapas: Salų dvaro sodyba", užpildė: N. Valuckienė, 2000.
3. Prieiga per internetą: <http://www.kpd.lt/lt/node/979>.