1923 m. iškilęs keturių aukštų gyvenamasis namas Savanorių pr. pradžioje – viena pirmųjų stambesnio masto statybų laikinojoje sostinėje. Vos prieš kelerius metus susikūrusios Lietuvos valstybės architektūrines nuotaikas bene geriausiai atspindi Lietuvos atstatymo komisariato (LAK), kurio užduotis buvo „planingai ir kultūringai atstatinėti Lietuvos miestus ir kaimus", pozicija, išdėstyta leidinyje „Statybos menas ir technika". LAK viešoje prakalboje teigiama: „Mes toli gražu negalime džiaugtis Lietuvoje palikta Rusų architektūra. Todėl reikėtų dabar šioje srityje lavinti gerą ir rimtą lietuvio sielą"[1] Šį norą deklaruoti save, sukurti naujosios valstybės architektūrinį veidą, įkūnijo vadinamasis „tautinis stilius".

Nors galutinis stiliaus apibrėžimas vargu ar buvo pateiktas, tačiau pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu „tautinis stilius" dažniausiai interpretuojamas kaip neobarokas, siejant jį su Vilniaus barokinėmis bažnyčioms bei apskritai su Lietuvos baroko paveldu, kuris esą „graži ir Lietuvai typinga forma". Ši tipinga forma sieta su „tautiniais motyvais nutrauktais iš esamųjų provincijoje triobesių"[2]. Taip buvo siekiama nutiesti „architektūros lieptą int mūsų praeitį"[3]. „Ragučio" namas kurį projektavo bene žymiausi to meto architektūros specialistai Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila (techninę statybų priežiūrą vykdė mažiau žinomas architektas J. Levinsonas)[4], yra viena akivaizdžiausių Lietuvos tautinės politikos architektūroje iliustracijų.

Tiesa, architektų kūrybos konteskte „Ragučio" pastatas toli gražu nėra pirmojo ryškumo projektas. Kaip vėliau, po V. Dubeneckio mirties, vaizdžiai pasakė M. Songaila, pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų projektai „ir mastais, ir finansiniu atžvilgiais tokie, kad jis [V. Dubeneckis] negali išplėsti savo meniškos kūrybos"[5]. Visgi, nepaisant gana tipiškos funkcijos bei planinės struktūros, namas galėjo tapti gana svarbiu pavyzdžiu, kaip turėtų vystytis toji „gera ir rimta lietuvio siela". Antai V. Dubeneckis, savo fundamentaliame straipsnyje „Apie mūsų architektūrą" užsimena, kad „Ragučio" namų fasadas suriša mus su Kauno baroko tradicijomis (Maironio namai senajame mieste, dvas. Seminarijos kieme namai"[6].  Vėliau barokas atsikartojo ne viename „tautinio stiliaus" obejekte. Šalia baroko „Ragučio" namą puošia ir liaudies meno elementai: „erkeriai dekoruoti tulpių ornamentu, centriniai langai medžio drožinius primenančiomis juostomis"[7]. Bemaž identiški liaudies meno motyvų perkėlimai į mūrinę architektūrą matomi ir kituose, kiek vėlesniuose, Kauno objektuose (pvz. J. Gruodžio g. 9,  K. Petrausko g. 31).  

Nuomojamas namas suprojektuotas „Ragučio" fabriko savininkui. Sovietmečiu, šešto dešimtmečio viduryje, statinys buvo perplanuotas ir pritaikytas Maisto pramonės technikumui, vėliau gamyklos darbuotojų bendrabučiui[8]. Šiandien šis gyvenamasis namas, nors ir paskelbtas kultūros paveldo vertybe, yra gana prastos būklės.

Vaidas Petrulis

[1] Kelermileris, A. Prakalba. Statybos menas ir technika, 1923, sąs. 2 (5), p. 4.

[2] Įžanga. Statybos menas ir technika, 1923, sąs. 2 (5), p. 5.

[3] Dubeneckis, V. Apie mūsų architektūra. Baras, 1925, p. 95.     

[4] KAA, f. 218, ap. 2, b. 6804, l. 2.

[5] Songaila, V. Vladas Dubeneckis. Kaipo dailininkas-architektorius, visuomenės veikėjas ir kaipo žmogus. Technika ir ūkis, 1934 m., nr. 7, p. 225.

[6] Dubeneckis, V. Op. cit., p. 93.

[7] „Ragučio" gamyklos namas. Iš Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 230

[8] Ten pat., p. 230.