Sovietinėje Lietuvoje kurortų statyba buvo tapusi gana savitu architektūrinio pasaulio reiškiniu. Nepaisant to, kad nemaža dalis tais metais rekreacinėse teritorijose atsiradusių objektų vertinant iš šios dienos pozicijų atrodo gana niūriai, monotoniškai, neretai ir pernelyg agresyvaus mastelio, Druskininkuose, Neringoje ar Palangoje galime rasti pastatų kurie savotiškai reprezentavo to meto architektūrines idėjas bei siekius pažvelgti į statybos pramonę kiek kūrybingiau.

Pirmuoju pokario dešimtmečiu, kuomet buvo projektuojamas viešbutis-restoranas „Pajūris“, Palanga dar toli gražu neprilygo šurmulingam vėlyvojo sovietmečio kurortui, kokiu jis tapo po kelerių dešimtmečių. Antai tuometis Palangos vyriausias architektas Alfredas Paulauskas prisimena: „pėsčiųjų tiltas į jūrą bemaž sugriuvęs, miestovaizdyje dominavo medinėmis tvorelėmis aptvertos gatvės. Negana to, per pokario dešimtmetį buvo pristatyta visokiausių ideologinių skulptūrų: ant kiekvieno kampo stovėjo Leninai, Stalinai ir panašios tematikos objektai.[1] Ne ką gražiau kurorto vaizdas piešiamas ir to meto spaudoje: „<...> smarkiai apleistos miesto gatvės, šaligatviai, tvoros. Dar daug lūšnų, apgriuvusių nameliūkščių, priklausančių Palangos miesto komunalinio ūkio skyriui. Beveik pačiame miesto centre kėpso aplūžęs malūnas su vienu sparnu, neskoningai įrengtos parduotuvių ir visuomeninio maitinimo įstaigų vitrinos“[2].

Visgi, net ir varganame kontekste 1955 m. suprojektuotas viešbutis iliustruoja pirmąjį sovietinės Palangos transformacijų etapą, kuris neatsiejamas nuo pompastiškojo stalinistinio „socialistinio realizmo“. Tiesa, apie laikmetį daugiau byloja istoristinė statinio tektonika, tipiškas aplinkos sutvarkymo planas ar net gana dekoratyvūs architektūriniai brėžiniai, nei būdingas puošnumas, kurio čia gerokai mažiau nei tokiuose objektuose kaip pirmasis Vilniaus oro uosto korpusas ar kino teatras „Pergalė“ Vilniuje. Pastatas greičiau primeną solidžių proporcijų tarpukarinę architektūrą. Ne veltui projekto vadovu buvo vienas žymiausių tarpukario Lietuvos architektų – Jokūbas Peras (projekto autorė – Nina Špikienė). Kompoziciniam paprastumui galbūt atsiliepė ir tai, kad 100 vietų viešbučio statybos buvo baigtos tik 1959 m.[3], jau įsibėgėjus „nesaikingumų“ pašalinimo doktrinai. Tad viešbučio architektūra yra vienas įdomių ir būdingų pavyzdžių iliustruojančių pereinamąjį laikotarpį iš „socialistinio realizmo“ į chruščiovinį socialistinį modernizmą.

Vaidas Petrulis