„Žalgirio" arenos Kauno Nemuno saloje statyba – vienas iš didžiausių architektūrinių projektų nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, dažnai vadinamas „amžiaus statyba" ir pan. Projekto autoriui Eugenijui Miliūnui teko sunki užduotis tinkamai suformuoti pastato, turėsiančio tapti vienu iš Kauno miesto simbolių, architektūrą. Architektas, kaip galime pastebėti, stengėsi sukurti inovatyvų, pažangių formų statinį, tačiau tokie ieškojimai smarkiai lėmė itin stiprų jo eklektiškumą, kuris pasireiškė jungiant praeities ir dabarties architektūrinius stilius. Čia galime įžvelgti ir minimalizmo, slick-tech, high-tech, vadinamosios „celebration of materials" srovių atspindžius, taip pat šiam architektui nuo pirmųjų savarankiškos kūrybos žingsnių būdingą laiptų kaip architektūrinio niuanso pabrėžtį.
Galima diskutuoti, ar atviri laiptai tokio tipo pastatų architektūroje yra funkciškai motyvuotas sprendimas, ar daugiau unikalios formos paieškos. Pagrįstų klausimų kelia ir atviras techninės paskirties aukštas. Panašu, kad ir pats architektas nebuvo apsisprendęs dėl šio aukšto kompozicijos – iš pradžių komunikacijų vamzdžiai buvo palikti atviri ir skatino tokį sprendimą kildinti iš high-tech srovės, tačiau vėliau atviros šešto aukšto angos buvo uždengtos neryškiu tinklu. „Špunto“ sieną galime laikyti savotišku bandymu pabrėžti industrinės Aleksoto pakrantės genius loci, tarsi iš naujo permąstyti konteksto įtaką šiuolaikinei architektūrai.
Pastato interjeruose dominuoja plikas betonas bei metalas. Ir nors „Žalgirio" arenos koridoriai tarsi bando postmoderniai manipuliuoti stebėtojo suvokimu (čia paminėtinos į niekur vedančios erdvės po laiptatakiais), tačiau interjero šaltumas, suformuotas pasirinktų medžiagų savybių, verčia pastatą suvokti kaip modernų meno kūrinį, skirtą architektūros gurmanui. Ir apskritai vieni sprendimai „Žalgirio" arenoje perdėm funkciški (angos į sanitarinius mazgus itin plačios, santechnikos įrenginiai išdėlioti taip, kad vienu metu galėtų aptarnauti kuo daugiau žmonių), o, pvz., tako nuo J. Kairio tilto į areną zigzago forma – atvirkščiai, kaip tik yra anaiptol ne funkcionali ir tarsi simbolizuoja raidę Z – tam tikrą „Žalgirio" pavadinimo akronimą.
Kad ir kaip būtų, kol kas dar ankstoka kategoriškai vertinti „Žalgirio" arenos architektūrą, tačiau šis pastatas, be abejonės, jau tapo populiariosios kultūros ir sporto renginių centru. Į daugiau nei 15 tūkst. žmonių talpinančią areną atvyksta garsiausios pasaulio muzikos žvaigždės, čia jau vyko 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato finalas, šioje arenoje Kauno „Žalgirio" vyrų krepšinio komanda rungtyniauja su savo varžovais „Eurolygoje“. Arena generuoja kūrybinėms industrijoms būdingus procesus: savo patalpose turi meno galeriją, po šį objektą ketinama organizuoti pažintines ekskursijas. Ir vis dėlto negalėtume teigti, kad pastatas jau baigtas – dar nepakabintas arenos logotipas, iki galo neišspręstas krantinės naudojimo klausimas. Bet viena aišku: „Žalgirio" arena gerokai skiriasi nuo panašiu metu statytų Liublianos, Zagrebo ar Londono O2 arenų.
Kastytis Rudokas
