Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia karališkojo sekretoriaus V. Chludžinskio iniciatyva buvo pastatyta 1620–1631 metais tuomečiame miesto pakraštyje – prie pietvakarinės miesto gynybinės sienos atkarpos ir šiandien nebeišlikusių Rūdininkų vartų. Pirmasis bebokštis baroko stiliaus sakralinis pastatas Lietuvoje, kaip ir šiek tiek vėliau statyta Šv. Teresės šventovė, atspindi ankstyvojo baroko formas ir reprezentuoja vis dar glaudžiai su Renesansu susijusias XVII a. pirmosios pusės architektūros tendencijas.

Kaip ir daugelis miesto pastatų bažnyčia buvo apgriauta per 1654–1667 Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija, tačiau strateginėje vietoje stovėjusi šventykla rimčiau nenukentėjo ir netrukus buvo suremontuota. 1743 m. prie kairės fasado pusės pristatya daugiatarpsnė grakščių vėlyvojo baroko formų varpinė, atspindinti Vilniaus baroko mokyklos tradicijas. Statinys tapo viena iš senamiesčio dominančių. Atnaujinant bažnyčią, jos interjeras buvo praturtintas puošniais vėlyvojo baroko altoriais ir skulptūromis.

Pagrindinis fasadas dvitarpsnis, viršuje užbaigiamas trikampiu frontonu. Apatinį tarpsnį vertikaliai skaidantys dvibriauniai piliastrai pratęsiami ir viršutinėje dalyje, kur įrėmina centrę dalį su akcentuotu langu. Antrojo tarpsnio piliastrai iš šonų pratęsiami nedidelėmis sienos atkarpomis su nišomis ir voliutomis, kurias viršuje užbaigia obelisko formos bokšteliai. Identiški bokšteliai atsikartojo ir iš abiejų pirmojo tarpsnio pusių – kairysis buvo nugriautas statant varpinę.

Bažnyčios erdvė trinavė, bazilikinio tipo. Šventykla lotyniškojo kryžiaus plano, transepto vietoje įrengtos dvi koplyčios. Centrinę navą pratęsia identiško pločio presibiterija, užbaigiama trisiene apside. Šoninės navos, kurias skiria keturios poros piliorių, yra tris kartus siauresnės ir du kartus žemesnės už centrinę navą.

Apie 1743 m. tarp presibiterijos ir dešiniosios koplyčios pristatyta zakristija, o virš jos įrengta biblioteka. XVII a. pirmoje pusėje–XVIII a., panaudojant prie bažnyčios buvusius senesnius pastatus, sumūryti dviaukščiai senosios regulos karmelitų vienuolyno namai, ūkiniai ir gamybiniai trobėsiai (vėliau paversti gyvenamaisiais). Jie sugrupuoti apie penkis įvairaus didumo ir formos kiemus.

Parengė Paulius Tautvydas Laurinaitis

Literatūra:

1. Paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius, 1988, p. 433–435.
2. Lietuvos architektūros istorija. T. 1: nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio. Red. A. Lagunavičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 58–62.