Druskininkų fizioterapijos gydyklų rekonstrukcija į vandens pramogų parką pradėta 2004 m., projektas baigtas įgyvendinti 2006 m. Rekonstrukcijos projekto autoriai arch. K. Kisielius, V. Kančiauskas.

Postmodernistinis skulptūriškos plastikos pastatas, suprojektuotas aštuntajame dešimtmetyje architektų R. ir A. Šilinskų, po rekonstrukcijos pakeitė savo įvaizdį ir paskirtį iš visuomeninės į pramoginę – vandens pramogų parką. Rekonstruotą dviejų aukštų gydyklų kompleksą sudaro 6 korpusai (buvusieji 3 korpusai ir kitos komplekso patalpos išskaidytos į naujas funkcines zonas): A – viešbutis; B – pirčių ir vonių kompleksas; C – vandens pramogų parkas; D – centrinis vestibiulis; E – bokštas; F – energijos blokas. 

Visi pagrindiniai gydyklų korpusai (A, B ir C) kaip ir prieš rekonstrukciją liko sujungti centriniu vestibiuliu (D), kurio paskirtis – lankytojų paskirstymas ir rekreacija. Iš vestibiulio galima patekti į visus svarbiausius objektus: vandens pramogų parką, pirčių kompleksą, restoraną, boulingą, viešbutį, grožio saloną, parduotuves, administracijos patalpas. Ši patalpa, užimanti 1980 kv/m, iki šiol gerai išlikusi, gražiausia viso fizioterapijos gydyklų komplekso dalis. Kai kurios D korpuso interjero detalės turi išliekamąją meninę vertę (pvz., dekoratyvinio stiklo šviestuvai). Vestibiulis uždengtas gelžbetoniniu kupolu, rekonstruotas ir tinkuotas faktūriniu tinku. Sienose padarytos naujos angos, įstiklintos berėmėmis slankiojamomis vitrinomis. Turėklų porankiai pagaminti nauji, iš medžio. Cokolinio aukšto grindys šildomos, langai ir vitrinos pakeistos naujomis. Ypač puošnus vestibiulio fasado akcentas – skulptūrinė kompozicija, ekspresyviomis ir dinamiškomis formomis menanti tikrąją gydyklų paskirtį (mineralinį gydymą), rekonstruota autentiškai, atkurtas ir pilkas (lakoniškas) šios dalies koloritas, identiškas visame komplekse vyraujančiai spalvinei gamai. 

Pagrindinė A ir B korpusų architektūrinė planavimo idėja bei užduotis – stengtis išsaugoti vertingus architektūrinius fragmentus, kad pastato išorė kuo mažiau pakeistų nusistovėjusį pastato tūrio įvaizdį. Fasaduose keičiant vertikalias langų juostas buvo išlaikytos jų proporcijos ir sudalijimas. Siekiant išlaikyti bendrą komplekso vieningumą, vidiniai korpusų kiemai perdengti mediniais kupolais įstiklintu denginiu, tokiu būdu praplėsta korpuso B pirčių ir vonių erdvė, o į viešbučio numerius korpuse A ėmė patekti antrinė šviesa. Pastarosios gydyklų dalies fasadas rekonstruotas labiau pakeičiant išorės tūrį (iš A korpuso fasado – restorano vietoje – 2 aukšto iškyla plokštuma su viduje įrengta lauko terasa) ir estetiką (korpuso fasade, atgręžtame į centrinės miesto aikštės pusę Vilniaus al., neišlieka postmodernistinės plastikos fragmentų). O korpusas B iš pėsčiųjų gatvės pusės aptvertas maždaug 2 m medine tvora. 

Visame kadaise vieninga stilistine gama pasižymėjusiame fizioterapijos gydyklų komplekse labiausiai pakito korpusas C (dab. vandens pramogų parko zona) ir E dalis (bokštas). Šiuose korpusuose nebeliko istorinių detalių, fasadai perstatyti naudojant gelžbetonines konstrukcijas ir modernias apdailos medžiagas. Vandens pramogų parko dalis (C), puslankiu supanti kupolu uždengtą vidinį kiemą, talpina baseinus ir atrakcionų įrenginius: atvirus, uždarus čiuožyklų kalnelius. Vienas korpuso fasadas (iš Nemuno upės pusės) – vitrininis, kiti fasadai padengti pilkais skardos lakštais su chaotiškai įterptomis ankštomis langų angų vertikalėmis ir tarsi jas atkartojančiais tamsiai pilkais horizontaliais skardos lakštais. Šie elementai suteikia fasadui dinamiškumo ir „susilieja“ su bokšto (E) medžiagiškumu. Pastarajame vertikalios langų angos išdėstytos šachmatiškai, stogas – plokščias. Prie C ir E dalių prisišlieja mėlynos, tamsiai ir šviesiai pilkos raizgytos čiuožyklų spiralės. Vamzdžių konstrukcijos kompleksui suteikia chaotiškumo, ovalios formos sąveikauja su apvalaus bokšto (E) ir lenkto (C) korpuso dalimis. 

Gerokai pakito ir rekonstruotų gydyklų aplinka, ypač iš Vilniaus alėjos pusės. Pėsčiųjų gatvė išklota šviesiomis trinkelėmis, naujoji erdvė organizuota zigzagu išdėstytomis stačiakampėmis gėlių klombomis, abiejose alėjos pusėse iškirstomis lapuočių eilėmis, sumontuotu nauju apšvietimu, minimalistiniais elementais sukurtu šaltu erdviškumu. Automobilių stovėjimo aikštelė įrengta po žeme, įvažiavimas iš Maironio g. pusės. 

Apibendrinant galima teigti, jog aštuntajame dešimtmetyje statytos postmodernistinės fizioterapijos gydyklos per rekonstrukciją buvo iš pagrindų transformuotos. Pakito ne tik pastato stilistika, tūrių santykis, medžiagiškumas, bet ir funkcija, o ypač vidaus erdvių struktūra – purvo gydyklų kambariuose įsikūrė biliardo, boulingo, restorano ir kt. panašios komercinės paskirties zonos. Eklektiškas gelžbetoninių konstrukcijų ir ekspresyvios betono plastikos kompleksas suformavo kitokį santykį su jį supančia aplinka. Gydyklos ir anksčiau savo gruboku tūriu konkuravo su kamerine Vilniaus al. gatvele, aplinkiniais mažaaukščiais mediniais namais, jaukiomis ažūriškomis vilomis, tačiau išsiskyrė neįprastomis secesinėmis formomis, drąsia formų ekspresija, monumentaliu skulptūriškumu ir svarbiausia – pasižymėjo vienove. „Akvaparkas“ ramioje aplinkoje tvyro „sunkiai“, nevienalytiškai, praradęs žaviausius kadaise statyto „gydomojo angaro“ architektūrinius elementus ir dvasią, tapęs naujai kuriamo, modernaus, tarptautinio kurorto įvaizdžio dominante. 

Viltė Migonytė