Po Antrojo pasaulinio karo buvęs Vytauto Didžiojo universitetas savo veiklą iki 1946 m. tęsė kaip Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas, o vėliau kaip Kauno Valstybinis universitetas. 1950 m. priėmus sprendimą universitetą reorganizuoti buvo sukurtos dvi aukštosios mokyklos: Kauno medicinos institutas (KMI) ir Kauno Politechnikos institutas (KPI). Įkūrus KPI Kaune pradėjo formuotis pirmoji inžinerinio pobūdžio aukštoji mokyklą.

Nors KPI atiteko nemaža pastatų miesto centre (buvę Didieji VDU rūmai Donelaičio ir Gedimino g. kampe, buvę Ateitininkų rūmai Laisvės alėjoje, buvusi Žemės ūkio ministerija Kęstučio g. ir kt.), visgi po miestą išblaškytos patalpos neprisidėjo kuriant bendrą aukštosios mokyklos įvaizdį. Neretai teko naudotis ir tam nepritaikytais objektais. Antai Architektūros fakultetas iki 1948 m. veikė Kauno rotušėje, 1948 m. rudens semestre buvo perkeltas į buvusį Draudimo bendrovės pastatą Mickevičiaus g., o nuo 1950 į Vyskupijos rūmus. Natūralu, tokia situacija skatino ieškoti sprendimų.

Tuometis instituto rektorius Kazimieras Baršauskas 1960 metais ėmėsi iniciatyvos kurti naują akademinį miestelį. Gavus Vyriausybės pritarimą, Kauno miesto Vykdomasis komitetas paskyrė 64 ha. sklypą Žaliakalnyje, šalia Chemijos fakultetui jau priklaususio Tyrimų laboratorijos pastato. Tais pačiais metais Adolfui Luošaičiui, Kazimierui Šešelgiui ir P. Viliui buvo pavesta parengti eskizinį mietelio generalinį planą. Tolesnis KPI miestelio planavimas buvo perduotas Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialui (MSPI KF). Čia parengtas ir pirmasis miestelio planas (autoriai: Vytautas Jurgis Dičius, Jonas Putna, Algimantas Zeidotas). 1961 m. buvo padėtas kertinis universitetinio miestelio statybos akmuo[1].

1964 m. generalinis planas buvo koreguotas (autoriai: Nina Sprindienė, G. Kulvietis, Kostas Zykus) miestelį išplečiant abipus K. Baršausko gatvės[2]. Tiesa, šis sumanymas įgyvendintas nebuvo. Aukštųjų Šančių šlaite, Tunelio, Breslaujos ir Kaišiadorių gatvių apsuptyje, tik kiek vėliau iškilo mokslinių institutų kompleksas. Tuo tarpu akademinis miestelis išliko gana rami ir uždara teritorija, kurią kerta tik vietiniam susisiekimui skirta Studentų gatvė. Teritorija buvo suplanuota trijų funkcinių zonų principu. Kompoziciniame centre buvo išdėstyti mokomieji korpusai, o juos supo bendrabučių ir sporto bei laisvalaikio reikmėms skirtos zonos. Tokiu būdu susiformavo uždaras kompleksas, savotiškas atskiras miestelis mieste. Beje, panašiu laiku Kauno apylinkėse pradėtas formuoti ir kitas akademinis miestelis – Žemės ūkio akademija.

Įdomu, kad prie miestelio statybos tiesiogiai prisidėjo ir KPI personalas bei studentai. Kaip prisimena KTU Statybinių medžiagų katedros vedėjas Juozas Deltuva „Statybų fakulteto profesorius Kazys Šešelgis buvo Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas. Jis buvo atsakingas už miestelio išdėstymą, vietos parinkimą bei teritorijos suplanavimą. Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir Statybų fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms. <...> Patys studentai po kiekvieno kurso atlikdavo darbinę praktiką dirbami prie miestelio statymo darbų: po pirmo kurso studentai eidavo po statybas į ekskursijas, vėliau aprašinėdavo darbų specifikas. Po antro kurso prasidėdavo keturių savaičių darbinė praktika, kurios metu studentai dirbo darbo vietose ir pakeisdavo kitus statybininkus. Po trečio kurso vykdavo 7 savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais arba brigadininkais, o gabesnieji net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirtojo kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.“[3]

1965–1971 metais iškilo trys universitetinio miestelio mokomieji korpusai, neilgai trukus pastatyta ir studentų kavinė-valgykla. Per nepilną dešimtmetį buvo sukurtas vientisas sovietmečio modernizmo architektūrinis kompleksas. Liko nepastatyti tik paskutiniai – didžiausi – Lengvosios pramonės fakulteto rūmai. V. Dičiui persikėlus gyventi į Vilnių, jau gerokai vėliau, jį suprojektavo architektė Danutė Petkelienė. 1987 m. dar kartą koreguotas akademinio miestelio projektas (autorius Evaldas Barzdžiukas)[4]. 1990 m. buvo pastatytas Skaičiavimo centras (autorius Kęstutis Kisielius)[5]. O 2014 m. duris atvėrė ir paskutinis didelis universiteto statinys – KTU „Santakos“ slėnis (autoriai: Gražina Janulytė-Bernotienė, Rimantė Lydytė, Erikas Klinavičius, Agnė Andriukaitienė). Pastarasis iškilo anksčiau planuotų centrinių rūmų vietoje.

Vaidas Petrulis