Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (Vilniaus al. 1)[1] XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje tapo kurorto istorinio silueto dominante ir iki šiol yra vienintelė katalikiška šventykla mieste.

Vieta. Dinamiškų tūrių ir lakoniškos kompozicijos objektas stovi erdvioje, medžiais apsodintoje, netaisyklingo keturkampio plano teritorijoje, išvagotoje pėsčiųjų takais ir su poilsio zonomis (suoleliais). Iš šiaurės bažnyčios sklypą riboja viešbutis „Pušynas“ (arch. A. ir R. Šilinskai, 1982) ir naujų (tebestatomų) vilų kompleksas, iš šiaurės rytų – I. Fonbergo g., iš rytų ir pietų – M. K. Čiurlionio g. (Vila Linksma), vakaruose – pėsčiųjų Vilniaus alėja su kitoje pusėje esančiais triaukščiais daugiabučiais (vadinamosiomis „chruščiovkomis“).

Istorija. Įdomu, kad Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia buvo pastatyta senosios mūrinės koplyčios vietoje. Pastaroji kurorte iškilo 1842–1844 m., autorius, manoma, galėjo būti vienas iš Gardino gubernijos architektų. Pastatas buvo neogotikinių formų, beveik kvadratinio plano, laužyto stogo, su bokšteliu viduryje, jos tūris labiau priminė stačiatikių nei katalikų maldykloms būdingą tradiciją. 1909 m., sumanius statyti naują, didesnę ir talpesnę, bažnyčią koplyčios vietoje, Varšuvos architektas Stefanas Šileris parengė projektą; statyba pradėta 1912 m., fundatorius – kunigas Boleslovas Valejka. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nespėjus pamūryti bokšto ir įrengti vidaus, bažnyčios statyba sustojo[2]. Galiausiai, 1931 metais, šie maldos namai buvo užbaigti ir iki šių dienų esminių pokyčių nepatyrė. „1965 metais bažnyčioje atnaujinta vidaus įranga“[3].

Architektūra. Druskininkų bažnyčia neogotikinių formų, „(...) jos architektūrai turėjo įtakos Nyderlandų, Pamario ir Lietuvos gotika“[4], raudonų plytų, cokolis tašytų akmenų mūro, aukšti šlaitiniai stogai dengti čerpėmis. Pagrindinis objekto fasadas (nekanoniškai) atgręžtas į šiaurę, bažnyčia halinio tūrio, trijų navų, sudarančių trumpesnę dalį, su trisiene apside, vienbokštė. Presbiterija ilga ir šiek tiek žemesnė už navas, jos vakarinėje pusėje įrengta koplyčia, rytinėje – zakristija. Šiauriniame (pagrindiniame) fasade labiausiai išsiskiria trijų tarpsnių bokštas, kurio apačioje įkomponuotas platus smailiaarkis portalas, apjuostas laiptuotomis plytų eilėmis, viršutinis tarpsnis – dekoratyvus, su pinakliu. Šoniniai fasadai su išryškinta navų dalimi, skaidomi dideliais smailiaarkiais langais ir lengvais kontraforsais tarp jų.

Interjeras. „Bažnyčios vidaus erdvę skaido dvi eilės aštuonbriaunių stulpų su nerviūromis. Navas dengia išraiškingi žvaigždiniai ir kryžminiai skliautai. Neogotikinis (dešinysis) altorius, kaip ir kiti šio tipo įrenginiai – lenkto X pavidalo nišoje. Bažnyčioje yra 11 dailės paminklų“[5]: molbertinė tapyba – „Marija su kūdikiu ir Šv. Jonu krikštytoju“, „Šv. Antanas“, „Šv. Augustinas“, „Šv. Bonaventūras“, „Nuplaktas Kristus“, „Šv. Juozapas“, „Trys Karaliai“, „Marija Škaplierinė“, „Šv. Jonas Labdarys“, „Kūdikėlio pagarbinimas“; skulptūra – Nukryžiuotasis“[6].  Taip pat derėtų paminėti bažnyčios viduje spindinčius kunigo F. Valaičio vitražus (prie altoriaus, „Marija“, XIX a.), A. Česnulio „Rūpintojėlį“ ir kt.

Istorinė vertė. Bažnyčia susijusi su ne viena žymia asmenybe, turėjusia įtakos politiniam, kultūriniam, visuomeniniam kurorto gyvenimui. Senojoje Druskininkų bažnyčioje neilgai trukus prieš savo žūtį susituokė vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Liudvikas Narbutas. Tais metais čia aktyviai prieš carizmą kovojo kunigas Juzefas Majevskis, vėliau už savo veiklą ištremtas į Tobolską. Iki 1906 m. čia vargoninkavo M. K. Čiurlionio tėvas K. Čiurlionis[7]. Pasakojama, kad naująją Druskininkų bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalka J. Pilsudskis[8].  Kitokia aura Druskininkų bažnyčią apgaubė pokario laikotarpiu, kai čia iš Vilniaus atvyko kunigas Juozas Vaičiūnas. Ne savo noru į Druskininkus paskirtas kunigas „atsivežė“ ir visas vilnietiško gyvenimo pažintis. Klebonijos svetainėje dažnai užsisėdėdavo kalbininkas Juozas Balčikonis, Vincas Mykolaitis-Putinas, bibliografas Vladas Abramavičius, skulptorius Rapolas Jakimavičius ir daugelis kitų žinomų Lietuvos žmonių[9].  

Vertinimas. XX amžiaus pradžios bažnyčia, stovinti istorinėje buvusios XIX amžiaus maldyklos vietoje bei esanti viena iš įspūdingiausių kurorto senamiesčio dominančių – nepaprastai vertingas pažintinis architektūros, kultūros objektas. Jis yra susijęs su daugybe žymių asmenybių, lėmusių Druskininkų miesto kultūrinio ir socialinio gyvenimo pažangą. Akcentuojant intensyvias kurorto urbanistinės struktūros transformacijas, vertėtų paminėti objektui ir pastarojo aplinkai neigiamą įtaką padariusias statybas: 1982 m. pastatytą „Pušyno“ sanatorijos antrąjį korpusą, kurio aštuonbriaunė konfigūracija ir apvalios architektūrinės formos pažeidžia bažnyčios aikštės perimetrinį užstatymo pobūdį; taip pat 2007 metais tarp dviejų triaukščių gyvenamųjų namų, medinės liturginės parduotuvėlės vietoje (vakarinėje bažnyčios teritorijos pusėje, Vilniaus al.) suprojektuotą viešbutį-svečių namus „Credo“ (arch. Kęstutis Pempė), nes pastarojo pastato aukštingumas prieštarauja Druskininkų bendrojo plano nuostatoms – neišlaiko ir susiklosčiusio urbanistinio pobūdžio, ardo sakralinę kamerinę erdvę, yra perdėm eklektiškai įkomponuotas į kvartalo bendrą urbanistinę struktūrą.

Viltė Migonytė

[1] Bažnyčia į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta 1993 m.

[2] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. In Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. Vilnius, 2002, t. 2, p. 301–322.

[3] Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1: Rytų Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 105.

[4] Ibid., p. 104.

[5] Ibid., p. 105.

[6] Ibid., p. 105–107: plačiau apie bažnyčioje esančius dailės paminklus rašo Regimanta Stankevičienė.

[7] Jančiauskas, J. Druskininkų maldos namai. Druskininkų savaitė, 1989,  rugsėjo 15.

[8] Valentukevičius, V. Ką mena Druskininkų bažnyčia. Druskininkų savaitė, 1989, spalio 13.

[9] Jančiauskas,  J., op. cit.