Aplinka. Druskininkų Džiaugsmo visiems liūdintiems stačiatikių cerkvė (Laisvės a. 2) yra rombo formos teritorijos plote, neturi kitų priklausinių bei kurorto senamiesčio važiuojamojoje dalyje sudaro apvažiavimo žiedą, kuriame susikerta penkios gatvės: T. Kosciuškos, Liepų, Šv. Jokūbo, Vasario 16-osios ir pėsčiųjų Laisvės al. Objekto sklypą iš šiaurės rytų riboja aukštingumo reglamentus senamiesčio zonoje pažeidžiantis modernus daugiabutis gyvenamasis kompleksas, iš šiaurės vakarų – monolitinė „Nemuno“ sanatorija, pietų ir rytų pusėse – mažaaukščiai mediniai ir mūriniai pastatai.

Istorija. Istoriniai šaltiniai byloja, kad kurorto cerkvė pastatyta už Gardino vicegubernatoriaus I. Rožanovo paaukotus 10 000 rb sidabru. Tik po 1861–1863 metų  sukilimo stačiatikių religiją išpažįstančių miestelyje daugėjo, kaip ir poilsiautojų iš Rusijos Imperijos centrinių gubernijų. 1895 metais prie cerkvės pradėjo veikti parapinė mokykla. Praeityje skvere šalia maldyklos buvo ir varpinė su keturiais varpais, kurie dingo per Pirmąjį pasaulinį karą. Po Antrojo pasaulinio karo iš Druskininkų cerkvės avogta Vladimiro Dievo Motinos ikona (1766), feldmaršalo M. Kutūzovo anūkės Jekaterinos Vasiljevnos Kutūzovos dovana. Posovietiniais laikais stačiatikių Druskininkuose sumažėjo, tačiau cerkvė vis dar lankoma negausių parapijiečių.

Architektūra. Vienaaukštės, nedidelio sudėtinio tūrio, kryžiaus plano cerkvės pamatai juostiniai, iš akmens mūro, sienos rąstinės, apkaltos lentomis, dažytos intensyvia turkio spalva, perdangos taip pat medinės. Fasadus vertikaliai skaido pilkšvai baltos spalvos piliastrai, durys, frizai, frontonų karnizai, kupolų būgnų apvadai, pagrindinio fasado frontonėlio viršų puošia auksiniai ažūrai. Tradicinės struktūros ir formų maldos namų stogas daugiašlaitis, su penkiais virš halės iškeltais bokšteliais su svogūno formos šalmais, keturi kampiniai bokšteliai kiek mažesni, savo forma ir struktūra artimi centriniam bokštui. Kompoziciją užbaigia virš pagrindinio portalo (šiauriniame fasade) esanti aštuoniakampė varpinė, kurios viršūnė papuošta dekoratyviu būgniniu tarpsniu su gelsvais matiniais langeliais, pastarąją vainikuoja svogūno pavidalo šalmas, taip harmoningai jungiantis visas smailes ir kompoziciškai formuojantis darnų siluetą. Šiaurinio, rytinio ir vakarinio fasado trys frontonai puošti trimis švč. Mergelės Marijos ikonografinėmis freskomis, pietiniame fasade jos uždažytos, neišlikusios.

Interjeras. Pastato interjerą sudaro keturios dalys: prieangis, dvi nedidukės patalpėlės prieangio šonuose ir pagrindinė cerkvės erdvė – halė. Jos rytiniame ir vakariniame šonuose įrengtos durys, analogiškos pagrindinėms, centrinėms, kulto namų durims, virš jų išraižyti dekoratyviniai skaičiai „1865“, kurie kaip tik ir datuoja stačiatikių cerkvės pastatymą. Deja, architektas, suprojektavęs šį pastatą nėra žinomas. Paskutinį kartą cerkvės remontas atliktas 1975 metais.

Vertinimas. Turint omenyje Druskininkų istorinėje miesto dalyje vystomą turizmo infrastruktūros plėtrą bei atsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, derėtų įvardyti architektūrinio turizmo prioritetą, taip pat objekto sakralinės-kultūrinės vertės naudojimą saugant.

XIX a. II pusės laikotarpį atspindinti stačiatikių maldykla yra vienintelė cerkvė istorinėje kurorto dalyje. Unikalių, išskirtinių architektūros formų bei tūrių kompozicijos statinys yra funkcionalus, tenkinantis miesto gyventojų poreikius bei pritraukiantis užsienio svečių dėmesį. Deja, sovietmečio („Nemuno“ sanatorija) bei dabartiniai (modernus daugiabučių kompleksas) kurorto plėtros padariniai nustelbia objekto architektūrinį savitumą ir sumenkina istorinę bei urbanistinę šios senamiesčio dalies struktūros vertę.  

Viltė Migonytė