Leningradietis Piotras Ašastinas, kurį galima laikyti geležinkelio stočių architektu (1950 m. suprojektavo Vilniaus stotį, 1960 m. Suomijos geležinkelio stotį Leningrade, 1965 m. Baltijos geležinkelio stotį Taline), rekonstravo ir karo metais apgriautą Kauno geležinkelio stotį. Čia jis pritaikė 1949 m. Leningrado institute „Sojuztransprojekt“ parengtą tipinį projektą, kuris atspindėjo to meto neoklasicistines tendencijas. Tiek interjere, tiek eksterjere ryškus objekto padalijimas į tris dalis: masyviausia centrinė dalis ir ją supantys šoniniai flygeliai. Reprezentacinę centrinės dalies reikšmę pabrėžia ir monumentalūs laiptai, kiek primenantys kaunietiškosios Šv. arkangelo Mykolo įgulos bažnyčios pjedestalą. Visgi, Kaune „socialistinio realizmo“ formos tapo kur kas nuosaikesnės, artimesnės monumentaliam modernizuotam prieškario klasicizmui. Dekoro programa gana paprasta, lipdiniuose bemaž nenaudota laikotarpiui būdinga politinė simbolika (vyrauja augalinių motyvų ornamentų dekoras), kolonos supaprastintos, stačiakampės. Tiesa, pastato dekorui buvo numatytos skulptūros, simbolizuojančios lietuvių tautos kovą dėl Tarybų valdžios, tačiau jos nebuvo įgyvendintos. Ryškiausiu socrealizmo simboliu stoties fasade tapo 1951 m. Konstantino Bogdano betoninė dekoratyvinė skulptūra „Pramonė ir žemės ūkis“ su įkomponuotu LSSR herbu (nuimta 1975 m.).  2005–2008 m. geležinkelio stotis buvo renovuota.

Vaidas Petrulis