1930 m. gražioje vietovėje įsikūrusiuose Berčiūnuose Jono Kasperavičiaus iniciatyva buvo įsteigtas kurortas, netrukus išsivystęs į populiarią Panevėžio miestiečių vasarvietę. Po dviejų metų čia jau stovėjo 24 vilos, o vasaromis apsistodavo apie pusantro tūkstančio žmonių. 1937 m. buvo skaičiuojama, kad iš viso kurorte lankydavosi apie 20.000 žmonių[1] – nemenka tuometės Panevėžio populiacijos dalis. Ketvirto dešimtmečio vidurio ekonominė krizė jau gerokai įsivažiavusį miestelio vystymąsį apstabdė, tačiau prieš sovietinės okupacijos laikotarpį čia jau buvo ketinama statyti kurhauzą ir bažnyčią.

1940 m. parengtas Berčiūnų bažnyčios projektas buvo vienas pirmųjų Jono Muloko projektų; įgyvendinimą lėtino ne kokia kurorto finansinė būklė, o vėliau kuriam laikui sustabdė pirmoji sovietinė okupacija.  Statybos darbai pradėti tik Lietuvą pasiekus II-ojo pasaulinio karo vieksmams ir valdžią perėmus jau vokiečių okupacinei valdžiai. Vis dar neužbaigta bažnyčia buvo pašventinta prieš pat pasibaigiant šiam istorijos periodui – 1944 m. Berčiūnams tapus pionierių stovykla, pokariu ankstyvasis J. Muloko kūrybos pavyzdys buvo nugriautas.

Paulius Tautvydas Laurinaitis