Krinčino bažnyčioje ryškūs paskutinei vėlyvojo baroko architektūros fazei būdingi bruožai – iki paprastumo išgrynintos formos, plastiški paviršiai, pastato ir dalių vientisumas. Tiek eksterjere, tiek interjere beveik nebėra puošybos (ji sutelkta didžiojo altoriaus retabule ir bokštų viršūnėse), o pagrindinės raiškos priemonės – tūrių kompozicija, orderiu grysta fasadų struktūra, aiškūs langų ir nišų siluetai. Nors orderio svarba, paprastumas – klasicizmui artimi bruožai, tačiau bažnyčios architektūroje skleidžiasi dar vėlyvajam barokui būdingos optimizmo, atvirumo žmogui, aplinkos integralumo idėjos.

 Krinčino miestelyje medinė bažnyčia stovėjo jau XVI a. antroje pusėje[1]. Tradicinė bažnyčios padėtis (altoriaus kryptis į rytus) galėjo lemti ir gatvinės gyvenvietės orientaciją, kurios pagrindinė ašis nusidriekusi statmenai bažnyčiai – šiaurės-pietų kryptimi. 1611 m. vietoj senosios pastatyta nauja gontais dengta medinė bažnyčia[2]. Trečioji, perstatyta „iš senų ir naujų rąstų“ apie 1720 m., turėjo nedidelį bokštą, tris medinius altorius[3]. XVIII a. viduryje pastatyta nauja medinė dvitarpsnė varpinė, kuri ilgą laiką stovėjo ir šalia dabartinės bažnyčios[4].

Mūrinė bažnyčia miestelyje pastatyta klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus pastangomis 1777-1781 m. Vilniuje misionierių dvasinėje seminarijoje mokęsis bažnyčios statytojas į Krinčiną atvežė labiau miestui būdingą architektūrą – dvibokštė, čerpėmis ir raudonai dažyta skarda dengta bažnyčia išsiskyrė medinių namų fone. Pastato pirminis interjero vaizdas iš dalies pakeistas 1851-1879 m., rekonstruojant altorius, XIX a. pabaigoje perdaryti vargonai[5], tarpukariu iš naujo dekoruotas interjeras, įrengti vitražai[6]. Tačiau didžiausią vizualinį pokytį patyrė bažnyčios architektūrinis kontekstas – vietoj senosios medinės, 1908 m. pastatyta artimų eklektikai fasadų mūrinė varpinė[7], sudaranti konkurenciją bažnyčios bokštams, vėlyvuoju sovietmečiu panaikinta ir bažnyčią iš pietų ir vakarų supusi turgaus aikštė[8] – sumenko pastato ir miestelio ryšys.

Integralus santykis su aplinka yra svarbus Krinčino bažnyčios architektūros bruožas. Pagrininis ir šoniniai fasadai, kuriuos skaido toskaninio orderio piliastrai ir antablementas, ypač apatinis fasadų tarpsnis pabrėžia pastato horizontalumą. Tokiu būdu bažnyčios architektūra atliepia lygumų supamą kraštovaizdį[9]. Tačiau neapsiribojama integracija, pagrindinio fasado bokštai, atvirkščiai, kreipia žvilgsnį aukštyn, simboliškai nurodo kryptį. Jų viršūnėse, dabar praradusiose dekoratyvines vazas (išlikusios joms tvirtinti skirtos ašys), perteikiama didžiojo bažnyčios altoriaus schema[10] – atsikartojanti orderio, karpytinės arkos, kampinių piliastrų-voliutų ir vazų kompozicija. Taip bažnyčios išorė yra ir neatsiejama interjero dalis bei atvirkščiai. Iš tolo regimi bokštai kreipia svarbiausios pastato dalies – altoriaus – link ir nurodo, kad bažnyčia, visų pirma, yra Kristaus Kūną talpinančio tabernakulio saugykla.

Krinčino bažnyčios pastate atsisakius barokinio dekoratyvumo, pagrindine raiškos priemone tampa sienų ir orderinės sistemos plastika, integraliai perteikianti simbolines prasmes ir išlaikanti ryšį su supančia aplinka.


Kostas Biliūnas