Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai po truputi stiprėjant ekonomiškai, palaipsniui atsigauna ir statybų sektorius. Geležinkelio stočių statyba buvo vienas iš puikiausių šio proceso rezultatų. Trečiajame 20 a. dešimtmetyje iškilo puošnios stotys Marijampolėje, Kretingoje, Vilkaviškyje bei Rokiškyje. Visus šiuos objektus projektavo inžinierius, Petrapilio civilių inžinierių instituto absolventas – Edmundas Frykas..

1925 m. projektuotas pastatas gana eklektiškos stilistikos. Atvažiavus traukiniu atsiveria puošnus, barokinio silueto frontonas, kuris papuoštas smukiomis detalėmis: romaninėmis arkutėmis, tautine simbolika (Vytis, Gedimino stulpų motyvas). Interjere matome Art Deco elementų. Tuo tarpu pagrindinis fasadas – santūresnis, modernizuoto istorizmo. „Senasis Vilkaviškio stoties keleivių namas, statytas dar cariniu laikotarpiu, 1861 m., nutiesus Kauno-Virbalio kelio ruožą, Didžiųjų Šelvių kaime, greičiausiais buvo sunaikintas I-ojo pasaulinio karo metais“[1].

Kaip tuomet buvo įprasta, statant visuomeninius pastatus – čia įrengta ne tik sotis, tačiau ir gyvenamosios bei kitos patalpos: „dešiniajame flange įrengtas tarnautojo butas bei stoties patalpos: bilietų, prekių kasos, bagažinė ir katilinė, budėtojo kambarys, stoties viršininko kabinetas, sandėlis. Kairiajame įrengti tarnybiniai butai, patalpa ryšininkams, dvi didelės patalpos, kiruose buvo parduotuvė ir prekių kasa“[2]

Vaidas Petrulis