Žeimių dvaras, kaip ir pati gyvenvietė minima nuo XIV a. Žeimių miestelis kūrėsi kaip privataus dvaro palydovas ir savarankišku vienetu tapo tik XIX a. Tai viena seniausių Jonavos rajono gyvenviečių, suvaidinusi svarbų vaidmenį įvairių laikotarpių politiniuose įvykiuose ir kovose už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą. Gediminaičiams priklausiusi valda ne kartą minima XIV a. kovų su kryžiuočiais istorijoje. Vėliau šeimininkus pakeitusio dvaro istorija mena ir kitus svarbius politinius įvykius. XVI a. dvarą valdė Zavišos, Čekavičiai, Navrilkovičiai, XVIII a. – Medekšos. 1780 m. iš Medekšų dvarą įsigijo vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vienas iš Targovicos konfederacijos vadovų, po jo mirties - sūnėnas Mykolas Kosakovskis.[1] Baro konfederacijos įvykius liudija dvaro prieigose stovinti koplytėlė, skirta buvusio dvarininko, konfederato Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m. atminimui. Žeimiai – taip pat vienas iš 1831 m. sukilimo centrų, kur buvo įsikūręs ir pats sukilimo vadas generolas Antanas Gelgaudas. Kosakovskiams dvaras priklausė iki pat jo nacionalizavimo 1940 m. Sovietmečiu dvare veikė žemės ūkio technikumas, moksleivių bendrabutis. Šiuo metu dvaro rūmai privatizuoti, yra nuolat gyvenami, čia vyksta kultūriniai renginiai, menininkų plenerai.

Manoma, kad pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, o dabartinis dvaro ansamblis išaugo XVIII a. pabaigoje. Klasicistinio stiliaus Žeimių dvaro sodybos rūmai pastatyti XVIII a. antroje pusėje, maždaug 8-9 dešimtmetyje. Rūmai pailgo stačiakampio plano, jų planinė struktūra pirmame aukšte – koridorinė, antrame – anfiladinė. Pastato tūris centrinis, su portiku per antrąjį aukštą pagrindiniame vakarų fasade ir rizalitu su frontonu ir pompastiška laiptine, vedančia tiesiai į antrąjį aukštą, rytų fasade. Pastato viduje istorinė laiptinė centre sunaikinta, įrengtos trys laiptinės į antrą aukštą, pietinėje pastato dalyje esanti laiptinė veda į pastogę.

Pagrindinio vakarinio fasado kompozicinis centras yra keturių kresnų jonėninių kolonų portikas. Jo viršų užbaigia Lietuvos klasicizmo architektūroje retai pasitaikantis laiptuotas dvitarpsnis atikas. Kolonų ritmą sienoje atkartoja keturi jonėniniai piliastrai. Iš kiemo, kuriame yra sodas, pusės į antrąjame aukšte išsikišusią terasą ant stambių kolonų, sujungtų arkadomis, veda didžiuliai laiptai. Analogiškai pagrindiniam fasadui jonėniniai piliastrai akcentuoja ir šią centrinę dalį, kurią vainikuoja trikampis klasikinis frontonas. Pirmąjį nuo antrojo aukšto skiria profiliuota trauka, viršutinę pastato dalį juosia karnizas su dantikulo ornamentu. Pirmasis aukštas rustuotas, žymiai žemesnis už antrąjį, su nedidelėmis langų angomis. Antrojo aukšto langai klasikinės formos, virš jų – trikampiai sandrikai su konsolėmis. Centrinėje dalyje abiejų aukštų langai stačiakampiai, vienodo dydžio, be sandrikų. Iš kiemo pusės sovietmečiu pirmojo aukšto langų simetriją suardė pietinėje pusėje prakirsta viena, o šiaurinėje pusėje – dvi durų angos.[2]

Seniausias dvaro kompleksui priklausantis statinys – koplytėlė, datuojama 1768 m. Baro konfederacijai atminti skirtas statinys, dažnai įvardijamas kaip Šv. Jono koplytėlė yra per kelis šimtus metrų nutolusi nuo dvaro rūmų – pagrindinio per Žeimių gyvenvietę vedančio kelio kairėje. Ji skirta Baro konfederato, Riterių mokyklos auklėtinio Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m. ties Aukštąja Rūda (prie Kalvarijos) garbei. Nuo koplytėlės dvaro link veda liepų alėja, pasibaigianti mūriniais klasicistinio stiliaus vartais, skiriančiais įvažiavimo alėja nuo pagrindinio dvaro komplekso.

Be pagrindinio dvarvietės pastato – gyvenamųjų rūmų - yra išlikę ir kiti dvaro komplekso statiniai: svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė, siloso bokštas. Dvaro parko formavimo pradžia ir didžiojo parterio kairėje esantis svirno pastatas datuojami panašiu laikmečiu, kaip ir patys dvaro rūmai – XVIII a. pabaiga. Tiek dvaro parkas, tiek svirno pastatas pertvarkyti XIX a.: vėlyvojo baroko geometrinio plano dvaro parkas perplanuotas į mišrų, o svirno pastatui pritaikyta buvusi oficina – virš svirno pagrindinio įėjimo galima matyti iš tinko suformuotą datą „1893“ – tai rekonstrukcijos metai.  Rekonstrukcijos metu svirnu tapusi oficina išsaugojo klasicistinio dekoro elementus – abipus durų esančius porinius piliastrus ir rupaus tinko rustais dekoruotą antresolės juostą. Kitapus dvaro gyvenamojo pastato esanti ledainė, kumetynas ir arklidė dvaro teritorijoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Visų šių pastatų plokštuminiai lygūs fasadai padengti šviesiu tinku, be dekoro elementų. Šalia arklidžių – netinkuoto raudono plytų apskrito plano statinio griuvėsiai. Tai naujausias dvaro komplekso statinys - XIX a. pabaigoje statytas siloso bokštas.

Renata Kilinskaitė