Intensyviausias kurortinės statybos laikotarpis A. Panemunėje – XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžia. 1930-aisiais numatyta statyti daugiau vasarnamių, veikė pliažai ir bufetas, buvo organizuojamos pramogos, o viešajame diskurse A. Panemunė tapo vienu iš „Kauno kurortų“ skyrių[1]. Kurorto populiarumą iliustruoja ir 1933 m. Lietuvos aido žinutė: „Ąžuolynas su Mickevičiaus slėnim, lyg ir pradėjo išeiti iš mados. Grynesnio oro ieškantieji, ramybės mėgėjai pradėjo spiestis į vasarvietės vardą gavusią Panemunę. Jau pernai ten gryno oro kad ir apsčiai buvo, bet sausesnėse šilo vietose ramybę rasti buvo sunku.”[2]

Nors didžiausias poilsiautojų būrys telkėsi ties J. Basanavičiaus šilu, pliažo gerbėjai brūzdėjo ir vienoje iš pagrindinių kurorto gatvių – A. Smetonos alėjoje. Nepaisant to, jog A. Panemunė kasmet virto vis triukšmingesne poilsiaviete, kauniečiai čia atvykdavo visai vasarai bei ilsėdavosi nuosavose vilose. Tiesa, ne visi vasarnamiai buvo pritaikyti gyventi tik šiltuoju metų laiku, kaip pavyzdžiui, Rožės Gertienės mūrinis dviejų aukštų su salka gyvenamasis namas.

1934 metais pagal statybos techniko Kazio Dubausko parengtą projektą A. Smetonos al. ir Vičiūnų gatvės sankirtoje iškilęs pastatas tapo tikru sostinės miestiečio dvareliu. Nors Lietuvos tarpukario kurortinei architektūrai yra būdinga grynesnė modernizmo estetika, tačiau neretai pavieniai modernūs elementai įaudžiami į vietos charakterį (kaip antai, vila „Šilelis” Palangoje). R. Gertienės name, panašiai kaip vilose Šventojoje ar gyvenamajame name Valančiaus g. 11, Palangoje, dominuoja charakteringi modernizmo stiliaus elementai su užuominomis ne į kurortinės architektūros raišką, bet veikiau į regioninį modernizmą. Tokiu būdu, šis K. Dubausko projektas yra vienas iš nedaugelio pavyzdžių, įkūnijančių tuomkart ir bendrųjų tarpukario laikotarpio idėjų kurorte apraiškas. Kaip teigia Karel Teige, „architektūra kaip vaizduojamasis menas (taip vadinami architektūros stiliai) yra neišvengiamai susijusi su konkretaus laikotarpio socialinės raidos formomis ir paraleliai atspindi technologijų ir produkcijos lygį.“[3] Modernizmui artimas suvokimas, jog istoriniai architektūros stiliai konfrontuoja su funkciniu pastato charakteriu. Sąmoningai įvedama forma, tarsi reiškia siūlomą kompromisą tarp formos ir funkcijos bei naudingumo ir monumentalumo[4].

Šioje vietoje būtų galima įterpti ir įdomų (lyrišką) filosofinį architekto Irving Gill požiūrį į moderniosios architektūros gramatiką, kuri suteikia išorei ženkliškumą, o vidui – simbolinį turinį ir prasmę: „tiesi linija, „pasiskolinta“ iš horizonto, simbolizuoja genialumą, didingumą ir kilnumą, arkos fragmentas iš dangaus skliauto – triumfą, garbingumą ir veržlumą, apskritimas yra užbaigtumo, judėjimo ir progreso ženklas (matomas, kada akmuo įkrenta į vandenį), kvadratinė forma simbolizuoja galią, teisingumą, dorą ir stiprybę.“[5]

Daugelį iš šių vizualių ženklų galima atpažinti ir R. Gertienės namo eksterjere. Pastato interjeras taip pat turi modernizmo estetikai tipingų bruožų – pasižymi aiškiu funkciniu suskirstymu į gyvenamamą (šaltojo sezono) ir poilsio (šiltojo laiko) erdves. Pastato pirmajame aukšte įrengta svetainė ir valgomasis, antrajame – du miegamieji bei darbo kambarys, o trečiajame aukšte – trys vasaros kambariai. Neretai vilose į antrojo aukšto ar pastogės vasaros kambarius buvo įrengiamas atskiras įėjimas iš lauko (siauri metaliniai laiptai), tačiau R. Gertienės name į salką patenkama pro antrąjį aukštą, todėl tikėtina, jog pastato šeimininkė šių kambarių nenuomavo.