Tarpukariu šaulių namai funkcionavo ne vien kaip šios sąjungos narių būstinės – tai buvo visuomeniniai centrai, neatsitiktinai vadinti „tautos namais“. Ypatingą svarbą tokie patriotizmo, lietuvybės puoselėjimo židiniai įgavo pasienio ruožo teritorijose. Ne išimtis buvo ir Saldutiškis, kurį nuo demarkacijos linijos skyrė apie 12 km. Šiame valsčiuje jau 1926 m. susirūpinta šaulių būriui tinkamomis patalpomis. Buvo kreiptasi į Utenos apskrities žemės reformos valdybą su prašymu iš parceliuojamo Saldutiškio dvaro skirti šaulių būriui žemės sklypą, motyvuojant tuo, kad jis reikalingas susirinkimų namui bei aikštelės, skirtos kariniam mokymui ir mankštai, įrengimui. 1927 m. žemės reformos valdyba Saldutiškio šaulių būriui paskyrė 32 arų sklypą prie kelio į Vėžiškes. Vėliau dėl neaiškių priežasčių Utenos šaulių 2-os rinktinės valdyba kreipėsi į žemės reformos valdybą su prašymų sklypą pakeisti. Prašymas įgyvendintas tik 1930 m., kuomet būriui paskirtas kitas neatlygintinas sklypas.  Be to, tais pačiais, 1930 metais, sudaryta Saldutiškio šaulių 6-ta kuopa, kurios vadu paskirtas atsargos leitenantas V. Žilėnas. Kuopą sudarė: Kirdeikių 32-asis, Labanoro 33-aisi ir Saldutiškio 24-asis būriai. Nuo 1936 m. gegužės 25d. Saldutiškio 24-ame būryje įkurtas moterų skyrius. ,,Šaulių kuopos nariais buvo vietiniai gyventojai, daugiausia jaunimas. Užsiėmimai vykdavo tik laisvalaikiu, šauliai užsiėmė meno saviveikla, buvo aprūpinti muzikos instrumentais, ir pratybomis“[1]

Gavus tinkamą sklypą buvo sudarytas namų statybos komitetas. Komitetas rūpinosi lėšų rinkimu šaulių namų statybai. Tuo tikslu buvo organizuojama loterija, rinktos aukos, išleistas Saldutiškio vaizdų albumėlis, kuriame be apylinkės vaizdų galima išvysti ir planuotų šaulių namų maketo fotografiją. 1932 m. Utenoje koncertavusių K. Petrausko, J. Nagrodskio ir Dambrauskaitės koncerto pelnas taip pat atiteko Saldutiškio šaulių namų statybos fondui. Į namų statybą didelį indelį įnešė ir vietos šauliai, ypač B. Brazdys, kuris savo lentpjūvėje nemokamai apdorojo visą iš žemės ūkio ministerijos išsimokėtinai gautą pastato statybai reikalingą medieną. Šaulių namų statybos darbus vykdė patys šauliai bei bendruomenė[2]. 1934 m. rugsėjo 2 d. iškilmingai atidaryti Saldutiškio šaulių namai, kuriuose, pasak tuometinės spaudos, ,,stiprės tautiškumas, vieningumas bei klestės kultūrinis gyvenimas“[3].

,,Visus džiugino iš tolo matomi gražūs šaulių namai su kilniu užrašu ,,Šaulių namai – Tautos namai”. Namai pastatyti labai gražioje vietoje – ant kalnelio, aplink auga pušaitės“[4] – rašoma šaulių sąjungos leidžiamame laikraštyje „Trimitas“. Taigi, ant kalvos pastatyti šaulių namai tapo ryškia dominante Saldutiškio miestelio urbanistiniame kraštovaizdyje. Medinis pastatas su sunertais kertėse sienojais, dvišlaičiu stogu ir plačiu atviru prieangiu atspindėjo rytų Aukštaitijos architektūros tradiciją. Pagrindinis, į aikštę atgręžtas fasadas – simetriškas su tankiai išdėstytais stačiakampiais langais ir plačiomis įstiklintomis ir dekoruotomis durimis. Tas pats saulutės dekoras atsikartojo ir mezonino durų puošyboje, pro kurias buvo galima patekti į virš prieangio buvusį balkonėlį. Deja, šiandien, pakeitus stogo konstrukciją, neišlaikytos charakteringos statinio proporcijos, neišsaugotas šaulių namams puošnumo teikęs balkonėlis. Taip pat, neišsaugant tradicinės medžiagos bei puošybos elementų, mediniai langai ir durys pakeisti plastikiniais. Nors nėra žinoma pirminė viso objekto polichromija, akivaizdu, kad langai ir durys, buvo dažyti baltai, o iš tuometinės spaudos žinoma, kad namo stogas buvo raudonas, ,,raudonas namo stogas ir taip stilingam namui teikia ypatingą grožį“[5]. Taigi ko gero Saldutiškio šaulių namai buvo dengti raudonų čerpių stogu. Tad šiandien šaulių namų pastatas gerokai nutolęs nuo autentiško vaizdo.

Autentiškų interjerų ir jų elementų neišliko, tačiau iki šių dienų yra išlikusi svarbiausia  pastato patalpa - erdvi salė su avanscena, kurioje vyko svarbiausi šaulių bei miestelėnų renginiai, koncertavo šaulių dūdų orkestras. Be šaulių būrio Saldutiškio kultūriniame gyvenime aktyviai veikė ir krikščioniška Pavasarininkų sąjunga, vykdavo moksleivių kultūriniai renginiai, taip pat veikė skaitykla-knygynėlis, kur buvo apie 700 knygų, žurnalų, laikraščių. Skaitykloje  būta ir kitų modernybės ženklų – veikė D. Telksnienės padovanotas radijo aparatas su garsiakalbiu[6]. Į naujus šaulių namus perkelta ir Sandutiškio pradinė mokykla iš anksčiau mokyklai skirto seno medinio pastato. Čia mokiniai glaudėsi naujose ir šiltose antrojo aukšto patalpose, o nuo 1936 m., dėl įvesto privalomo šešių metų pradžios mokslo ženkliai padidėjus mokinių skaičiui, pamokos vykdavo ir didžiojoje salėje. Antrojo aukšto patalpos buvo skirtos mažesnėms klasėms, o salėje veikė gausiausios mokinių skaičiumi klasės, kuriose tilpo iki 50 mokinių.

Šaulių namai, be abejo, buvo naudojami ir kaip šaulių vadavietė, kur vykdavo šaulių būrio susirinkimai, buvo priiminėjami svarbūs svečiai. Pastate buvo įrengta patalpa kariniam inventoriui laikyti ir saugoti. Prie šaulių namų buvo įrengta sporto aikštelė, kur galėjo treniruotis ne tik šauliai, bet ir mokiniai, kariuomenei besiruošiantys jaunuoliai ar kiti saldutiškiečiai. Nuo ketvirto dešimtmečio vidurio, suintensyvėjus karo grėsmei, šaulių namų šaudykloje vykdavo šaudymo varžybos.[7]

Saldutiškio šaulių namai kaip lietuviškosios kultūros židinys netrikdomai veikė iki 1940 metų vasaros. Pirmosiomis dienomis sovietinės okupacijos mokyklos veikimas buvo sustabdytas, Lietuvos šaulių sąjunga likviduota, nemažai Saldutiškio mokytojų, inteligentų, kultūros veikėjų, priklausiusių šaulių organizacijai, ištremti. Ne kartą ideologiškai reorganizuota mokykla veikė ir Antrojo Pasaulinio karo bei pokario metais, iki pastatant dabartinę Saldutiškio vidurinę mokyklą. Saldutiškio šaulių namai kultūrinės svarbos ir pagrindinės savo funkcijos neprarado – sovietmečiu jie buvo reformuoti į Saldutiškio miestelio kultūros namus.