Reprezentatyvus modernizmas vienas iš rečiau tarpukario kurortų architektūroje sutinkamų pavyzdžių, tačiau ne mažiau svarbus akcentas tiek stilistiniame, tiek urbanistiniame poilsinių vietovių kontekste. Nors ne visi reprezentatyvios modernistinės raiškos pastatai buvo tiesiogiai susiję su išskirtinai kurortui būdingomis funkcijomis (1938 m., dab. Vlado Jurgučio vardo mokykla, arch. St. Kudokas, V. Rimgaila, 1938-1939 m.[1]), tačiau jau savaime diktavo modernų charakterį ir naujų rekreacinių pastatų (gyvenamųjų namų, vilų, vasarnamių ir kt.) statybose. Kita vertus, tokio tipo objektų mastelis nulėmė ir jų statybos vietos specifiškumą – daugelis tokių pastatų buvo projektuojami tiek atvirose erdvėse, kur tapdavo pagrindine konkretaus urbanistinio mazgo dominante (Lietuvos Raudonojo kryžiaus gydykla Birštone, arch. R. Steikūnas, 1932 m.[2]), tiek greta svarbiausių kurorto arterijų, kaip, pavyzdžiui, Palangos autobusų stotis Vytauto gatvėje.

1937 metais Vidaus Reikalų Ministerija naujos autobusų stoties statyboms išpirko kvartalą sklypų tarp Kretingos, Vytauto gatvių ir buvusio turgaus aikštės. „Daug senų namų, krautuvių ir kitokių pastatų bus nugriauta ir jų vietoje ims augti didžiuliai rūmai, drąsiai Europos vasarviečių pastatus prilygsiantys. Moderni Palangos auobusų stotis yra pradžia didžiųjų statyvų, kurių visa eilė nusitęs Birutės tėviškės pajūriu.“[3]

Palangos autobusų stoties projektas, pradėtas įgyvendinti 1938 metais ir baigtas 1939-aisiais, tapo vienu įspūdingiausių modernistinių pastatų kurorte. Tais pačiais metais reguliariai pradėję važinėti autobusai į Palangą, paskatino kurorto regeneracijos procesus po didžiojo gaisro – kelių (Palangos-Kretingos ruožo) kokybės reformas[4] bei atvykstančiųjų poilsiautojų srautus.