Jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, pirmosios Lietuvos Bažnyčios istorijos autorius, 1650 m. išleistoje knygoje rašė, kad Kaune tuo metu veikė Jėzaus Draugijos kolegija, įkurta Kauno žemės pateisėjo Martyno Piadzevskio, Šv. Kapo riterio, Kauno Maršako Andriejaus Skorulskio, Žemaičių kunigaikštijos žemės teisėjo Petro Šiukštos lėšomis[1]. XIX a. istorikas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad 1628 m. Romos jėzuitų generolas Mutius Vitelleschi leido Kaune įkurti jėzuitų kolegiją. Tačiau Vilniaus jėzuitų prokuratorius kunigas Jokūbas Lachauskas, atvykęs į Kauną, čia rado labai nepalankią situaciją įsikurti jėzuitams: mieste daug jėzuitams „nepalankių žmonių“, trūko lėšų, nebuvo tinkamos vietos bažnyčiai ir vienuolynui pastatyti.

Dėl šių priežasčių tik 1642 m. gegužės 15 d. jėzuitų provinciolas Fabricius atsiuntė į Kauną penkis pirmuosius jėzuitus: Adomą Sabaliauską iš Kražių kolegijos, Jurgį Grenbergą, bei brolius, minėtą istorijos autorių, Albertą, Kazimierą ir Petrą Vijūkus‑Kojalavičius. Pastarieji jėzuitams atidavė savo mūrinį namą Rotušės aikštėje, kuris ir tapo Kauno jėzuitų vienuolyno pagrindu[2]. Neką daugiau teparašė ir fundamentinės Lenkijos jėzuitų istorijos autorius Stanisław Załęski[3]. Jėzuitas Paulius Rabikauskas, dirbęs Romoje Vatikano archyvuose, teigė, kad netgi Vatikane Kauno jėzuitų fundacinių dokumentų nebuvo[4].

Patekus į akligatvį, belieka grįžti prie pirmojo istoriko A. Vijūko-Kojalavičiaus minčių. Toliau savo knygoje jis sudarė sąrašą mecenatų, ypač pasitarnavusių skatinant mokslus LDK. Tarp jų yra minėti A. Skorulskis ir P. Šiukšta. Apie A. Skorulskį rašoma, kad jis Nesvyžiuje pastatė ir dotavo studentų bendrabutį, liaudiškai vadinamą bursa; testamentu paskyrė turtą Kauno kolegijai įkurti. Apie P. Šiukštą rašoma, kad jis dalį paveldėto turto skyrė Kauno kolegijai kurti, dalį – Kražių kolegijos besimokančiam jaunimui lavinti[5]. Kadangi yra išlikę abiejų šių bajorų testamentai, galima pažiūrėti, ką konkrečiai jie paskyrė Kauno jėzuitams.

P. Šiukšta (?‑1635) Kauno jėzuitams 1632 m. rugpjūčio 30 d. dovanojo Jaugilių valdą Žemaičių kunigaikštystėje, kuri jėzuitams turėjo būti perduota tik po P. Šiukštos ir jo žmonos Kristinos mirties[6]. 1635 m. vasario 7 d. sudarytame testamente P. Šiukšta patvirtino Jaugilių valdos dovanojimą jėzuitams, bei taip pat jiems perdavė funduotos Apytalaukio bažnyčios patronato teisę, prašydamas dažnomis misijomis lankyti Apytalaukį ir melstis už testatorių bei jo žmoną Kristiną[7].

A. Skorulskio (1554–1637) sūnūs, Zacharijus ir Paulius, buvo Nesvyžiaus jėzuitų ordino nariai. Norėdamas, kad jie persikeltų į Kauną, 1628 m. kovo 20 d. raštu jiems ir visam būsimam Kauno jėzuitų vienuolynui pažadėjo dovanoti savo pačią svarbiausią tėvoninę Skarulių valdą[8]. Paulius Rabikauskas minėjo Romai perteiktas žinias, kad 1628 m. A. Skorulskis Kauno jėzuitams užrašė dvarą[9]. Tačiau prieš pat mirtį A. Skorulskis savo valią pakeitė. 1637 m. sausio 7 d. jis Skarulius paliko savo jauniausiajam sūnui būsimam Kauno maršalkai Rapolui Zigmantui, o minėtiems broliams jėzuitams ir Kauno jėzuitų vienuolynui užrašė Musninkus Bartkuškius Vilniaus paviete, kurie jiems turėjo atitekti po donatoriaus mirties su ta sąlyga, kad Kaune bus pastatyta jėzuitų bažnyčia ir išliks jėzuitų vienuolynas. Jeigu Kaune jėzuitai neišsilaikytų, tuomet jo sūnūs turėjo pasitenkinti gavę po 3000 auksinų[10].

Greičiausiai A. Skorulskio ir P. Šiukštos užrašymų paskatintas, Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina 1639 m. balandžio 14 d. raštu leido jėzuitams Kaune įsteigti vienuolyną. Jie turėjo apsigyventi Kauno benediktinių vienuolyno abatės, A. Skorulskio dukters Onos Eufemijos Skorulskytės, tam reikalui išnuomotame naujame mūriniame name[11]. Tačiau, kaip žinia, jėzuitai į Kauną atvyko tik 1642 m. ir apsigyveno žymiai geresnėje Kauno vietoje – pačioje miesto širdyje, Rotušės aikštėje, stovėjusiuose mūriniuose Kojalavičių namuose. Benediktinių pagalba taip pat buvo priimta, nes, kol jėzuitai pasistatė savą šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią, dažniausiai melsdavosi benediktinių šv. Mikalojaus bažnytėlėje[12].

Nemaža dalimi liuteroniškame XVII a. pirmosios pusės Kaune iš tiesų ne visi laukė jėzuitų, tačiau A. Skorulskio šeimos bei bevaikio P. Šiukštos pastangomis buvo sukurta Kauno jėzuitų materialinė bazė. Šį pagrindą galutinai suformavo brolių Kojalavičių apsisprendimas padovanoti Kauno jėzuitams savo namus ir pašvęsti visą savo gyvenimą jėzuitiškajai tarnystei.

Vaida Kamuntavičienė

[1] Vijūkas-Kojalavičius A. Lietuvos istorijos įvairenybės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, D. 2, p. 228.

[2] Valančius M. Namų užrašai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 673.

[3] Załęski S. Jezuici w Polsce. Lwów, Kraków, 1900-1905, t. 1-4.

[4] Rabikauskas P. Kauno jėzuitų kolegijos veiklos pradžia. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius, 2002, p. 506.

[5] Vijūkas-Kojalavičius, op. cit., p. 259.

[6] Kamuntavičienė V., Šinkūnaitė L. Apytalaukio parapija. Mikrobendruomenės istorija. Kaunas: VDU, 2012, p. 49-50; P. Šiukštos ir K. Šiukštienės užrašymas, Apytalaukis, 1632 08 30, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, SA 38, l. 209-212.

[7] P. Šiukštos testamentas,  Apytalaukis, 1635 02 07 / Kamuntavičienė V., Šinkūnaitė L., op. cit., p. 275-283.

[8] A. Skorulskio raštas, Skaruliai, 1637 01 07, Kauno benediktinių archyvas, 7–2–22.

[9] Rabikauskas P., op. cit., p. 506.

[10] A. Skorulskio raštas, Skaruliai, 1637 01 07, op. cit.

[11] Vilniaus vyskupo A. Vainos raštas. Vilnius, 1639 04 14, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 273–2567, l. 1; Varsackytė R. Kauno miesto bažnyčios ir kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, p. 65.

[12] Valančius M., op. cit., p. 673.