Palangos dvaro istorija prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje, dvarą įsigijus grafui Mykolui Tiškevičiui. Dvaro sodyba pradėta formuoti 1848 m., o parkas įkurtas 1897-1899 m. Tuo pačiu metu pastatyti dabartiniai Tiškevičių dvaro rūmai. Grafo F. Tiškevičiaus užsakymu parką projektavo visoje Europoje garsus kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė. Parkui parinkta vieta unikali tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu: dvaro rūmai įkomponuoti kaip pagrindinis akcentas tarp parko tvenkinio ir legendinio Birutės kalno – istorinės senovės lietuvių šventovės, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą. Grafų Tiškevičių rūmai su parku ir jame esančiais mažosios architektūros elementais: sargine, Birutės kalno koplyčia ir XIX-XX amžių sandūroje Birutės kalno šiaurinėje papėdėje įrengtu Lurdu sudaro vertingą kultūrinį kompleksą.

Parkas labai dinamiškas, pasižymi stebinančia kompozicinių komponentų gausa: centre abipus dvaro rūmų suprojektuoti aiškių geometrinių formų parteriai, nuo kurių atsišakoja į parko gilumą vedantys, vingiuoti takeliai. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodantis, parko takų tinklas išdėstytas taip, kad čia vaikštinėjančiam lankytojui atsivertų nesikartojantys daugiaplaniai gamtovaizdžiai. Į parką galima patekti iš bet kurio jo pakraščio. Nors parko erdvinėje ir  planinėje struktūroje išryškinti natūralios pajūrio gamtos elementai, dominuoja pušys, projektuojant parką nemažai augalų atsivežta iš Berlyno, Karaliaučiaus ir kitų Europos botanikos sodų. Iš viso parke priskaičiuojama apie 500 medžių, krūmų, vijoklių rūšių.

Renata Kilinskaitė