Dar XIX amžiaus viduryje kurdindami Palangos kurortą grafai Tiškevičiai suvokė, jog miestelis, atvykstantiems atstatyti fizinių ir dvasinių jėgų, turi ir gali pasiūlyti kur kas daugiau nei nakvynės, gydymo paslaugas ar pajūrio teikiamus malonumus. XIX amžiaus 8 dešimtmetyje, pagal ano meto Europoje vyravusią tradiciją, kurorte buvo pastatytas pirmasis restoranas / viešbutis / šokių, koncertų, vaidinimų salė – kurhauzas, skirtas sezoniniams pasilinksminimams. Kiek vėliau, tarpukariu, be augančių gydomosios, prekybinės, laisvalaikio, visuomeninės paskirties kurortinių pastatų (cukrainių, mineralinių vandenų, kefyro, rūkytos žuvies kioskų, estradų, paviljonų, restoranų ir t.t.)[1], analogiški kurhauzai buvo statomi daugelyje Lietuvos poilsiaviečių (Neringoje, Nemirsetoje, Birštone, Aukštojoje Panemunėje ir kt.).

Palangos kurhauzas tapo prestižiniu kurorto visuomeninio gyvenimo centru ir juo išliko iki pat Antrojo Pasaulinio karo. Tikriausiai šios pozicijos pastovumą lėmė kelios priežastys. Visų pirma, kurhauzas buvo viena prašmatniausių ir aktyviausiai veikiančių kurorto vietų, kurios tiek meninė programa, tiek paslaugų asortimentas ir bendroji tvarka buvo itin kruopščiai prižiūrima. 1923 metų spaudoje rašoma: „vieta, sutelkianti vasarai mūsų inteligentijos didžiumą – vienu žodžiu Palanga su savo kultūriniais reikalais yra ne tik apsaugojančios, bet ir pozitingos, kuriančios globos iš valstybės pusės. <…> Ministerijos Meno Skyrius turėtų jau dabar deleguoti Palangos kurhauzan savą įgaliotinį su griežto veto teise, nes pačios kurhauzo administracijos skonimi ir taktu atsidėti meno ir kultūros reikaluose negalima[2].“ 1932 metais praplėsta pastato didžioji salė galėjo talpinti daugiau kaip šešis šimtus žmonių, kuriuos aptarnavo trisdešimties asmenų personalas moderniškai gaminamais pietumis. Ten pat, vienintelėje Palangos vietoje, kasdien buvo galima užsisakyti ir šiltų vonių procedūras. „Palangos kurhauzas, iš viso, duoda tai, ką ir geresnės užsienio kurortų panašios rūšies įstaigos. Tvarkingumu ir jaukumu mūsasis gali būti daugeliui jų paveikslu. Ši įstaiga, tur būt, pati malonioji kurorto dekoracija, be kurios mūsų išlepintiems miestiečiams Palanga būtų neįmanoma"[3].

Antra, tarpukariu kurhauze susirinkdavusi išprususi inteligentija degė mąstymo laisvės idėja. Tokiu būdu ši susibūrimų vieta tapo kultūriškai identifikuota, intelektualiai įprasminta bei atpažįstama kaip individo patirties fenomenas. Dar 1933 metais Lietuvos aide skelbiama: „kurhauzas, nežiūrint to, kad krizė nevieną smarkiai dusina, beveik kas vakaras pilnas linksmai šnekučiuojančių. <…> Ir mūsų žmonės restorantuose pradeda saikingiau išlaidauti. <…> Tad reikia manyti, kad rusiškas palikimas atėjus restoranan ėsti ir gerti „iš peties” ir iki paskutinės kapeikos kišenėje – greitai iš mūsų šalies visai išsidangins[4].“

Be jokios abejonės, kurorto pramogų angaras turėjo išsiskirti savo architektūra. Akį traukė tuo metu kiek neįprastos laužytos formos penkiakampio mezonino frontonas, grakščia kiaurapjūvio ornamentika puošti prieangiai, balkonai, ištaiginga promenada ir kt. Kurhauzo statybas inicijavęs, grafas Juozas Tiškevičius pastatą pavertė istorizmo ir moderno stiliaus pilaite, supama parko (Tiškevičių sodo) ir liepų alėjos. XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje prie mūrinio pastato, vakarinėje pusėje, buvo pristatyta medinė kurhauzo dalis ir atvira rotonda, užstatytas antrasis aukštas. Deja, trapesnės medžiagos priestatai iki šių dienų neišliko.  

Nors pirminės architektūrinės raiškos bei pirmasis Palangoje grafų Tiškevičių pastatytas pastatas ir neišsaugotas, tačiau dar ir šiandien galėtų būti laikomas miestelio ikona bei vieta, siejama su kurortinės dvasios ir modernios kultūros pradžia Palangoje.

Viltė Migonytė