
























































































































































































































Naujasis Palangos vystymosi etapas prasidėjo po Pirmojo Pasaulinio karo. Didelę žalą patyrusiame kurorte reikėjo skubių atstatymo darbų. Grafai Tiškevičiai nebeįstengė finansuoti visų jiems priklausiusių vilų remonto, todėl trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje daugelį jų pardavė turtingesniems Lietuvos piliečiams, stačiusiems kurorte ir naujus vasarnamius. Sulig Nepriklausomybės atgavimu, kada Palanga buvo grąžinta Lietuvai (1921 metais), palaipsniui ėmė keistis ir kurorto valdymo sistema. Iki ketvirtojo dešimtmečio miestelio tvarkymu rūpinosi Palangos kurorto komitetas[1]. 1932 metų pabaigoje Vyriausybės žiniose paskelbtas Kurortų įstatymas[2], o 1933-siais – Kurorto įstatymo vykdymo taisyklės[3]. Tais metais Palangai suteiktos miesto teisės, o burmistro pozicija atiteko daktarui Jonui Šliūpui[4], iš karto, remiantis galiojančiais įstatymais, pradėjusiam kurorto atstatymo darbų organizavimą[5]. 1933 metų Lietuvos aide rašoma: „Palangos miesto burmistras dr. Jonas Šliūpas sako, kad, nors sunkūs finansiniai laikai ir neleidžia neturtingai Palangai daryti iš karto kokių didelių užsimojimų vasarotojų patogumams, bet vis dėlto planingas kurorto tvarkymas galės Palangai ir šiemet keletą žingsnių pažangos suteikti. <…> Statomi nauji graf. Tiškevičienės maudyklių namai, <…> nemažai vilų, <…> remontuojamas Birtutės kalnas…”[6].
Ilgiau kaip dešimtmetį kurortui vadovavęs J. Šliūpas miestelyje įsikūrė dar 1929 metais, kur jį atviliojo žavi palangiškė ir būsima žmona Grasilda Grauslytė[7]. Burmistraudamas J. Šliūpas apsigyveno kiek atokiau nuo Vytauto gatvės esančiame mediniame vieno aukšto name su palėpe. Puošniausia namo dalis – pagrindinis pietryčių fasadas su kiaurapjūvio ornamentais dekoruotais karnizais, balkono tvorele ir profiliuotais langų apvadais su ažūriniais viršlangių motyvais, rombiniais langeliais palėpėje. Fasade įkomponuoti elementai, mezoninas, įstiklinta veranda ir balkonas virš jos, artimi istoristinių dvarelių architektūrai.
Iki 1938 metų kurorte buvo pastatyti 145 vasarnamiai, o po didžiojo gaisro iki 1940-ųjų suprojektuoti 37 gyvenamieji namai. Tarpukariu intensyviai tvarkomą Palangą stengtasi paversti „poniška vasarviete”[8], o kiekvienais metais didėjantys kurorto lankytojų registracijos duomenys tik įrodė, jog dr. J. Šliūpui minimas laikotarpis šiam tikslui įgyvendinti buvo itin sėkmingas.
Viltė Migonytė
[1] Palangos kurortas. Lietuva, 1923, nr. 108, p. 1.
[2] Kurortų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1932, nr. 401, p. 1.
[3] Kurortų įstatymui vykdyti taisyklės. Vyriausybės žinios, 1933, nr. 416, p. 6-7.
[4] Lietuvos kurortams vadovauti daugiausiai buvo skiriami asmenys, turintys medicininį išsilavinimą. Pavyzdžiui, Birštono reikalais rūpinosi dr. J. Venckūnas.
[5] Naujojo Palangos miesto artimiausieji darbai. Lietuvos aidas, 1933, nr. 27, p. 7.
[6] Palangos kurortas šiais metais. Lietuvos aidas, 1933, nr. 113, p. 8.
[7] Jonas Šliūpas. Prieiga per internetą: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/sliupas.lt.htm [žr. 2014-08-20].
[8] Palangos maudyklės seniau ir dabar. Lietuvos aidas, 1933, nr. 183, p. 8.