Tiškevičių laikotarpiu Palangoje pastatyti patys įspūdingiausi pastatai, kūrę egzotiško kurorto įvaizdį ir organišką gamtos bei architektūros vienovę. Vienas iš pirmųjų to pavyzdžių – XX amžiaus pradžioje Birutės alėjoje iškilusi medinė vila „Mahorta”. Pastatą, iki Pirmojo Pasaulinio karo priklausiusį Grafienei Sofijai, vėliau įsigijo žymus šalies veikėjas Vincas Kudirka[1].

„Mahortos” architektūrinė raiška yra būdinga daugeliui Palangos kurortinių pastatų. Dinamiško tūrio vilą puošia charakteringi šveicariško stiliaus elementai, ypač ryškūs verandos kiaurapjūvio dekore. Įdomu tai, jog pastato tūrinė kompozicija bei imitacinio fachverko motyvai artimi ir kito šalies regiono (tuo metu buvusio Lenkijos sudėtyje), pastatams. Ryškiausias vilos „Mahorta”, panašiai kaip ir Druskininkų vilos „Radium”, akcentas – dviejų aukštų aštuoniakampio plano bokštelis. Tačiau, atidžiau žvelgiant į Grafienės vilą, galima pastabėti tam tikras šveicariško stiliaus adaptacijos apraiškas šiame regione: dviejų tipų (tiesaus ir lenkto) imitacinio fachverko naudojimas, aštuoniakampiai švieslangiai, savita stogelio smailės puošyba metalo lankstiniais ir kt.

Vertinant Tiškevičių laikotarpio architektūrinį palikimą apskritai, stebėtina, jog Palangoje kone kiekvienas pastatas turi savo tapatybę ir unikalią vizualinę raišką. Nors „Mahorta” ir nėra iškirtinės architektūros pavyzdys santykyje su kitų šalies regionų architektūra, tačiau Palangos kurortinių pastatų kontekste neturi jokių analogų ir galėtų būti tituluojama viena stilingiausių miestelio vilų.