Lietuvos TSR Ministrų Tarybai priklausę poilsio namai „Žilvinas“ – vienas reprezentatyviausių sovietinės Palangos kurortinės paskirties objektų. Formomis, šviesos-šešėlių žaismu, medžiagine išraiška pastato architektūra pabrėžtinai asketiška, tad statinio išskirtinumas siejamas ne su puošnumu ar monumentaliu masteliu, bet originalia architektūra: „organišką medžio struktūrą primenanti forma, nevaržomai „išsišakojanti“ viršuje, taip kurianti pastato-skulptūros įvaizdį ir netikėtai darniai taisyklingomis geometrinėmis formomis įsiliejanti į natūralų gamtos audinį“[1]. Natūrali gelžbetonio ir raudonų plytų faktūra, tūrio suskaidymas į išryškintus struktūrinius fragmentus, sukuria specifinę atmosferą, kuri artima tarptautinei XX a. antrosios pusės brutalizmo stilistikos krypčiai.

1981 m. ruošiantis LTSR Architektų sąjungos valdybos plenumui, kuris buvo pavadintas „Kur eini, Lietuvos architektūra?“, Lietuvos architektai išsikėlė uždavinį apibūdinti būdingiausius naujosios Lietuvos architektūros bruožus. Tuomet vietos tradicija buvo apibūdinta kaip formų subtilumas, paprastumas, saikingumas, akcentuotas ryšys su gamta bei grandioziškumo vengimas. Būtent šie regioninio savitumo bei architektūrinės kokybės indikatoriai nesvetimi ir „Žilvinui“. Nenuostabu, kad projektas pateko tarp dešimties svarbiausių naujosios architektūros objektų[2]. Poilsio namai „Žilvinas“ šiandien vertintini kaip retas subtilaus brutalizmo stilistikos pavyzdys, reprezentuojantis sovietinės Lietuvos architektūros kūrybinių ieškojimų tendencijas ir galimybes.    

Vaidas Petrulis

[1] Tutlytė, J. Poilsio namai „Žilvinas“. In: Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla, 2012 m., p. 316.

[2] Vanagas, J. Kur eini, Lietuvos architektūra? Literatūra ir menas, 1983, balandžio 28 d., p. 5.