XIX amžiaus pirmosios pusės Palangos inventoriuose matyti, jog tuo metu kurortas buvo išlaikęs savo ankstesnį išplanavimą ir toliau formavosi kaip linijinio plano miestelis. 1816 metais Palangoje jau buvo keletas mūrinių pastatų: pasienio būstinė, muitinė, iždo namai, vėjo malūnas ir t.t. Visi kiti pastatai – mediniai, daugiausiai vienaaukščiai[1]. Tuo metu pagrindinėje miestelio gatvėje aktyviau pradėjo kurtis įvairių sričių atstovai: žydai įsteigė didelę gintaro apdirbimo įmonę, A. Liutikas buvo geras kalvis, J. Tiškus – batsiuvys, A. Tiškus – žinomas stalius, B. Viskontienė, M. Tiškienė, C. Stonkutė ir kitos – audė bei pardavinėjo languotus ir raštuotus audeklus[2]. 1827 metais Vilhelmas Johanas Griuningas vienoje iš šios gatvės sodybų pastatė ir įrengė medinę vaistinę. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje prie pietinio fasado buvo pristatytas priestatas su balkonu, o kiemo (vakarų) fasade – fachverko konstrukcijos prieangis bei medinis kiemo priestatas, kuriame veikė vaistų gaminimo cechas. Įdomu tai, jog būtent čia iš Rygos kilęs vokietis užpatentavo originalaus dvidešimt septynių vaistažolių ekstrakto Trejos devynerios gamybą[3].

Sudėtinis stačiakampio plano vieno aukšto pastatas iki šių dienų yra naudojamas pagal pirminę, istoriškai susiklosčiusią, prekybinę ir gyvenamąją (pietinėje namo dalyje) funkcijas. Nuo 1910-ųjų trejus metus vaistinė priklausė Vilhelmui Bertnigui, vėliau ją paveldėjo jo sūnus Oskaras Elksandras Bertnigas. 1940–1944 metais šiaurinio fligelio salėje veikė biblioteka, vėliau, iki 1951‑ųjų – NKVD būstinė. Po XX amžiuje šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje vykusių rekonstrukcijų, vaistinė įrengta ir pietinėje namo dalyje, o nuo 1997-ųjų šiaurinėje dalyje veikė arbatinė[4].

Pastatas tęsia perimetrinį Vytauto gatvės užstatymą. Pagrindiniame fasade labiau išreikštas trikampis frontonas, akcentuojantis įėjimą į vaistinę. Įspūdingai stambaus kiaurapjūvio elementais dekoruotos filinginės pastato durys, panašiai puošta ir prie galinio fasado pristatyta atvira terasa. Vaistinės puošybos akcentus būtų galima gretinti su rusiško stiliaus motyvais[5]. Palangoje tai vienas iš nedaugelio tokios stilistikos pastatų. XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje kelias kurorto valdas įsigijo Mykolas Tiškevičius. Tuo pat metu Palangoje pradėti statyti pastatai, kurių daugelis pasižymėjo kur kas grakštesniu kiaurapjūvio dekoru (pavyzdžiui, Šveicariško stiliaus vilų architektūra), o tarpukario laikotariu daugelyje pastatų gausesnės puošybos buvo apskritai atsisakyta, įsivyravo modernizmo estetika, supaprastinta architektūrinė raiška.

Viltė Migonytė