Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, visose jame dalyvavusiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, karo invalidai bei Nepriklausomybės kovų dalyviai būrėsi į bendruomenes, organizavo savo veiklos juridinio įteisinimo procesus, vykdė kūrybinę ir kt. veiklą, kad būdami ir dirbdami drauge palengvintų savo gyvenimo sąlygas[1].

Lietuvoje tarpukariu karo invalidai turėjo tris organizacijas: Karo invalidams šelpti komitetą ir dvi visuomenines: Lietuvos karo invalidų Vyčių broliją (vėliau Lietuvos laisvės kovų invalidų draugiją) ir Lietuvos karo invalidų sąjungą[2]. Pastaroji, panašiai kaip ir Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, tuo metu rūpinosi ne tik materialinių ir moralinių Pirmojo pasaulinio karo aukų problemų sprendimais, tačiau ir jų fizinės reabilitacijos sąlygomis.

1935 metais organizacijos iniciatyva statybos technikas Edmundas Karanauskas parengė grandiozinį Karo invalidų sanatorijos Palangoje projektą[3]. Po metų sparčiai besitvarkančiame kurorte, Palangos administracija (buv. Tiškevičių valdose) atvėrė 11 ha angliško stiliaus parką[4], sporto stadioną[5], pradėjo dar vienuolikos vilų[6], o taip pat ir naujo poilsio komplekso statybas. Sanatorijos pastatymo ir įrengimo darbai sąjungai kainavo net 212 000 litų. Tiesa, joje ilsėjosi ne tik karo invalidai, jų šeimos, bet ir pavieniai vasarotojai, nešę organizacijai pelną[7].

Architektūriniu požiūriu, pastatas tapo vienu įspūdingiausių reprezentacinio tarpukario modernizmo stilistikos pavyzdžių kurorte, kurio įspūdį sustiprino ir preziciškai suplanuota teritorija. Pro prietinėje sanatorijos fasado pusėje įrengtą terasą buvo patenkama į erdvų pranzūciško tipo parką su fontanu, o vakarinėje skypo dalyje suprojektuoti teniso kortai ir dar vienas obeliską primenantis fontanas.

1936 metų „Palangoje" rašoma: „Gražiausieji Palangos pastatai yra draugijų vasarinės: Lietuvių Mokytojų Sąjungos, Policijos Sporto Klubo, Karo Invalidų Draugijos. Šiais metais didžiuojasi mūsų gražioji Palanga, jie yra ir pačių moderniausių Palangoje įrengimų pradininkai. Draugijų pastatai toli prašoka ir biznierių statinius.“[8]

Dviejų aukštų „moderniškoje“ sanatorijoje įrengti dvidešimt penki poilsio kambariai, po tris kambarius ponioms ir vyrams, kelios virtuvės, sandėliai, sargo ir tarnaičių erdvės. Pirmajame aukšte veikė didelė valgykla, žaidimų ir biliardo kambariai.

Įdomu tai, jog tiek centriniam (šiauriniam), tiek pietiniam sanatorijos fasadui būdingas išskirtinis reprezentatyvumas, kurį pabrėžia tiek vyraujanti simetriška pastato fasadų kompozicija, tiek horizontalų pastato skaidymą pertraukianti mezonino su vitrininiais langais vertikalė, užbaigiama smaile.

Viltė Migonytė