Markučių dvaro vietovė yra dabartinėje Vilniaus miesto pietryčių dalyje. Markučiai minimi nuo XIV a. pabaigos, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila dalį Markučių žemės skyrė aukštutinės pilies šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Po 1495 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuokos, pastaroji paveldėjo ir Markučius. 1506 m., po Aleksandro mirties, Markučių žemė buvo pavesta tvarkyti bajorui Unkovskiui. Apie 1540 m. Markučiai perėjo Braclavo seniūno Sanislovo Kiškos našlei Onai Radvilaitei-Kiškienei. Nuo XVII a. Markučiai paveldėjimo keliu atiteko Chodkevičių giminei, kuri juos valdė iki 1750 m.[1]
Kiškų rūmai greičiausiai buvo statyti XVI a. pab.‑XVII a. pr., o perstatyti apie 1634 m. Rūmai labai nukentėjo XVII a. viduryje, Maskvos karo metu, po kurio jie nebuvo atstatyti. 1808–1809 m. Aleksandras Chodkevičius, žinomas chemikas ir literatas, pardavė Markučių valdą tuometiniam Vilniaus iždininkui Juozapui Eismantui, o šis 1838 m. – dr. Godlevskiui. 1867 m. iš dr. Godlevskio Markučių valdą nupirko inžinierius A. Melnikovas[2].
1875 m. Varvarai Melnikovai ištekant už Vasilijaus Moškovo, jos tėvas A. Melnikovas padovanojo Markučius jai kaip kraitį. Markučius ji valdė iki pat mirties (1935 m.). Po skyrybų 1877 m. Varvara kurį laiką gyveno Peterburge. Antrą kartą ištekėjusi, su savo vyru Grigorijumi Puškinu (1835–1905), jaunesniuoju rusų poeto Aleksandro Puškino sūnumi, į Markučius Varvara atsikėlė gyventi tik 1899 metais. G. Puškino iniciatyva, Markučių parkas buvo pertvarkytas pagal to meto Rusijoje vyraujančias parkų kūrimo tradicijas bei papildytas ūksmingomis alėjomis. Toks parkas išliko iki mūsų dienų, tik dabar jis užima kur kas mažesnį – 8 ha plotą ir jame beveik nebeliko retų rūšių medžių[3].
1903 m. prie pagrindinio kelio į Markučius, parke buvo suprojektuota koplyčia. Projekto autoriaus nustatyti nepavyko, tačiau greičiausiai tai buvo konsistorijos architektas. Pradžioje sumanymas buvo kuklus: yra išlikęs nedidelės keturkampio plano koplytėlės eskizas. Vėliau koplyčia buvo suprojektuota daug didesnė bei laikantis labiau tradicinio cerkvės plano. Koplyčia baigta statyti ir įrengta 1906 m., priėmimo akte ypač gerai įvertintas interjeras ir ikonostasas[4].
Dabar maldos namai nenaudojami. 1983 m. Markučių parko bei esamų pastatų teritorijoje buvo vykdomi istoriniai tyrimai, kurių metu siūlyta koplyčią restauruoti (išorės freskas ir vitražus) bei įkurti Markučių vietovės praeities muziejinę ekspoziciją.[5] Nors pradžioje koplyčia buvo užmanyta kaip giminės mauzoliejus, joje laidojama nebuvo – kapai yra šalia jos. Čia 1903 m. palaidota Marie Pelichet, 1905 m. – Grigorijus Aleksandrovičius Puškinas, 1910 m. – Varvara Nikolajevna Melnikova, o 1935 m. – Varvara Aleksiejevna Melnikova-Puškina. Dar vienas kapas, teigiama, yra V. Nazimovo, buvusio V. A. Puškinos testamento vykdytojo. Dabartinis cerkvės kalnelis pirmuoju parko gyvenimo laikotarpiu greičiausiai buvo romantiškos paskirties. Tipiškas romantinio sodo atributas – čia esantis XIX a. paminklas šuniui[6].
[1] Mačiulis, M. Markučių dvarvietė. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais. Vilnius, 2010 p. 247.
[2] Ibid, p. 248.
[3] Semaškaitė, I. Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas: 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis. Vilnius, 2010, p. 227.
[4] Vojevodskaitė, A. Pastatas Vilniuje, Subačiaus g. Nr. 124 – A. Puškino vardo literatūrinis muziejus. Tyrimai. Istorinių tyrimų ataskaita. 1978., VAA, F. 1019, ap. 11, b. 7070, p. 11.
[5] Vojevodskaitė, A. Markučių parko teritorijos bei esamų pastatų istoriniai tyrimai. Tyrimų ataskaita, 1983. VAA, F. 1019, ap. 11, b. 7074, p. 17–18.
[6] Vojevodskaitė A. Pastatas Vilniuje, Subačiaus g. Nr. 124 – A. Puškino vardo literatūrinis muziejus. Tyrimai. Istorinių tyrimų ataskaita. 1978, VAA, F. 1019, ap. 11, b. 7070, p. 12.