1924 m. vasario mėn. sudarytas aktas, kur charakterizuota Pajuosčio dvaro teritorija ir išdėstyta, kokie pastatai turės joje atsirasti. Jame teigiama, kad dvaro teritorija visais atžvilgiais tinkama kareivinių statybai: vieta lygi, aukšta, arti dviejų upių ir geležinkelio stoties. Dvaro žemę Nevėžio ir Juostos upės dalina į tris maždaug lygius sklypus (po 60-70 ha), todėl ten patogu apgyvendinti dvi atskiras kariuomenės dalis. Tuos sklypus siūlyta paskirstyti taip: plote į vakarus nuo Nevėžio įkurdinti 4­‑tąjį pėstininkų pulką, į rytus nuo Nevėžio ir į šiaurę nuo Juostos – 1-ąjį artilerijos pulką ir ten pat įrengti maniežą.

4-tajam pulkui buvo reikalingos kareivinės su aikšte užsiėmimams (skirtos sutalpinti keturiems batalionams) bei pulko sandėliai (amunicijai, ginklams ir gurguolėms). Šalia numatyta aikštė gurguolėms su pakinkytais arkliais, namas raitųjų žvalgų komandai ir maniežas; taip pat arklidės ir kūtės naminiams gyvuliams, namai ūkio kuopai su dirbtuvėmis, maisto, pašaro, malkų sandėliai, pirtis ir skalbykla, statinys sportui su aikštele, vieta sodui.

1925 m. sudarytoje sąmatoje dėl kareivinių statybų Pajuosčio dvare numatyta skirti lėšų buvusios medinės arklidės ir kareivinių rekonstrukcijai[1]. Pajuostyje pastatytos naujos 94 m ilgio 4 aukštų mūrinės kareivinės. Jose buvo galima apgyvendinti tris pėstininkų ir vieną kulkosvaidininkų kuopą. Pirmojo aukšto šone buvo virtuvė kartu su sandėliais, kareivių valgykla, puskarininkių valgykla, bei buitinės patalpos. Likusioje korpuso dalyje buvo dideli kareivių miegamieji, būrio dienos patalpa ir kt.[2]

Pulkininkas inžinierius Barzda rašė: „Kareivinė koridorinio tipo: jos koridoriai šviesūs dėka langų gausos, koridoriai pakankamai platūs, juose galėjo išsirikiuoti kuopa.“ Korpuse buvusios dvi laiptinės jungėsi su koridoriais. Likusiuose trijuose aukštuose buvo po tris kareivių miegamuosius ir po vieną  klasę. Kiekvienai kuopai buvo įrengtos prausyklos, loviai kojoms plauti. Rūsyje suprojektuotos katilinė ir anglinė. Katilinėje buvo įrengtas centrinis šildymas ir ventiliacija.

Kareivinėje buvo pastatyta vandentiekio stotis, tačiau vandenį tiekė rajono vandentiekis, kurį išgaudavo iš trijų gręžtinių šulinių. Nešvarus vanduo ir ekskrementai iš kareivinės tekėjo į specialų žemėje įrengtą betoninį šulinį – septiką. Tai buvo labai pažangus sprendimas tuometinėmis sąlygomis.

Kareivinės plane matyti eilė iškyšulių. Tokia laužtinė išorinės sienos konfigūracija kai kam pasirodė neracionali: didėjo statybos kaštai, šildymo išlaidos. Tačiau dalis specialistų įrodinėjo, kad tokie teiginiai neteisingi. Tačiau visi pripažino, kad pastatas architektūriniu požiūriu pavykęs. Inžinierius Barzda rašė: „laužtinė plano forma čia labai natūrali, ji organiškai jungiasi su pagrindine projekto mintimi, vykusiai sugretinti maži skyrių dienos būstai su didžiulėmis miegamosiomis salėmis ir klasėmis; ji duoda visam trobesiui logišką kompaktingumą ir, be to, suteikia kareivinei gražų gyvą ritmą, dėl kurio ši kareivinė neturinti, galima sakyti, jokių išorinių pagražinimų niekučių yra tuo tarpu gražiausia mūsų kareivinė ir tuo atžvilgiu ji gali konkuruoti su daugeliu užsieninių moderninių kareivinių Tenka pasakyti keli pastebėjimai. Kareivinė atrodo per aukšta: vietos Pajuostyje visai užtenka ir ji nėra ypatingai brangi; kareivinių statybos autoritetai bendrai nerekomenduoja statyti kareivines aukštesnes kaip trijų aukštų; juo daugiau aukštų kareivinė, tuo mažiau ji higieniška, jau vien lipimas į aukščiausią aukštą, nėra sveikas kareiviams“. Tačiau jis pripažįsta, kad keturių aukštų pastato atsiradimą sąlygojo bataliono sudėtis (jame buvo keturios kuopos), todėl kiekvienai kuopai skirtas vienas kareivinių aukštas.

Kaip trūkumas minimas gimnastikos ir fechtavimo salės nebuvimas. Kareivinės projektuotojai buvo numatę tokią salę įrengti vokiečių pavyzdžiu atskirame pastate. Kritikuota ir per maža valgykla, nes tekdavo valgyti dviem pamainomis. Vis tik inžinierius Barzda teigia, kad naujoji Pajuosčio kareivinė yra tobula ir atitinka pažangiausius tuometinius kareivinių statybos reikalavimus.

Kareivinės statybos projekto autorius – buvęs karo butų skyriaus vedėjas inžinierius Algirdas Šalkauskis. Projektas parengtas 1930 m. pavasarį. Prie šios kareivinės projektavimo prisidėjo inžinieriai Anatolijus Rozenbliumas, Laucevičius, technikas Počvaitis. Statybos darbus pradžioje prižiūrėjo pats projekto autorius Algirdas Šalkauskis, vėliau, jam išėjus iš Karo butų skyriaus, priežiūrą tęsė naujas statybos dalies vedėjas inžinierius A. Kriščiukaitis. Darbus vietoje dar prižiūrėjo plk. ltn. inžinierius Slabšinskas. Kareivinės statyba buvo baigta 1931 m. rudenį[3]. Pagal šį projektą, pritaikant vietos sąlygoms, iki 1939 m. pastatyta daugelis naujų kareivinių Lietuvoje.

Kariuomenės naudoti dvaro pastatai, naujos mūrinės kareivinės ir aptarnavimo pastatai pažymėti 1938 m plane[4].

Panevėžyje ir Pajuostyje tarpukariu dislokuota viena didžiausių Lietuvoje kariuomenės įgula: 1-asis pėstininkų divizijos štabas, 4-asis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas, 1-ojo artilerijos pulko 2-oji artilerijos grupė, 1-osios divizijos lengvosios kavalerijos rinktinės dalis, aviacija[5].

Pirmosios Lietuvoje, pagal naują projektą pastatytos, kareivinės Pajuostyje neišliko. Sovietmečiu čia pastatytas naujas karinis miestelis. Dabar teritoriją ir pastatus naudoja Lietuvos kariuomenė.

Nijolė Steponaitytė

[1] Žinios apie kariuomenės trobesių ir žemės stovį dabartiniu metu. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 477.

[2] Kareivinių statybų Pajuosčio dvare sąmata. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 529, l. 70.

[3] Pulk. inž. Barzda. Moderninė kareivinė. Kaunas, p. 15-19.

[4] 1938 m. Krašto apsaugos ministerijos žemių Pajuosčio dvare planas. LCVA, f. 512, ap. 1, b. 18, l. 40.

[5] Jokūbauskas, V. 2009: Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 m. Istorija. T. 73. Nr. 1. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 25‑36. Prieiga per internetą: 
http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_73/Istorija73.pdf .