Šiaulių Šv. Nikolajaus Stebukladario (Nikolaja Čudotvorca) karinės įgulos cerkvė stovi Šiaulių miesto centrinėje dalyje, šalia geležinkelio stoties, tarp Kražių ir Dubijos gatvių. Tiksli maldos namų pastatymo data neaiški: A. Jankevičienė nurodo 1908 m., o R. Laukaitytė – 1909 m. Cerkvė pastatyta Rusijos kariuomenės įgulai, dislokuotai Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai cerkvę naudojo kaip ginklų sandėlį. O po karo, 1919-07-06 ji pašventinta kaip Romos katalikų Šv. Jurgio bažnyčia. 1923 m. baigti įrengimo darbai ir jau metų pabaigoje, 1923-10-09, bažnyčia įgijo parapines teises. Sovietmečiu, 1976 m., bažnyčią nuniokojo gaisras. Tačiau jau 1977 m. ji buvo suremontuota[1].

Pastatas neobizantinių formų, kurios eklektiškai susipina su romaninio, ir orderinių stilių – renesanso, baroko – elementais. Šios cerkvės fasadų architektūrai primena ir XIX a. pab. Rusijos imperijos cerkvėse pradėjusį plisti vadinamąjį rusų stilių. Jam būdingos susmulkintos pastatų formos, fasaduose gausu reljefiškų plytų ornamentų, siejančių šį stilių su plytų stiliumi. Išlikęs ir ypač puošnus, būdingas pravoslavų cerkvei, interjeras.

Cerkvė pastatyta vadovaujantis Rusijos karinės vadovybės patvirtintu pavyzdiniu karinės įgulos cerkvės projektu, kuris buvo naudojamas nedideliuose Rusijos imperijos miestuose su gausiomis karinėmis įgulomis (garnizonnyje goroda)[2]. Labai panašios, bet ne identiškos, cerkvės, buvo pastatytos Alytuje, Gardine, Daugpilyje, Bobruiske ir kitur.

Šiandien Šiaulių Šv. Nikolajaus Stebukladario (Nikolaja Čudotvorca) karinės įgulos cerkvė – veikianti katalikų bažnyčia.

Nijolė Steponaitytė

[1]  Laukaitytė, R. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius, 2003, p. 40.

[2]  Jankevičienė, A. Cerkvės – netyrinėtas Lietuvos istorizmo architektūros tipas. Kultūros barai. 1994, nr. 4, p. 68-69.