Vytauto Didžiojo kultas – unikalus Pirmosios Respublikos fenomenas. Istorikų teigimu, Didžiojo Kunigaikščio kulto kūrimas įtakojo politines ir socialines to meto visuomenės pažiūras: „[...] politine prasme Vytauto Didžiojo asmenybės pavyzdys turėjo pagrįsti „tvirtos rankos“ politikos privalumus ir legitimizuoti autoritarinį režimą bei padėti konsoliduoti tautą [...][1]“. Kultūros sfera tapo pagrindine priemone, ir terpe, įgyvendinant šį sumanymą, o bene svarbiausias šio proceso akcentas – Vytauto Didžiojo vardo muziejaus statyba, iškilmingai užbaigianti jubiliejinius Kunigaikščiui skirtus metus.

Nors besikuriančios Lietuvos valstybės finansinė padėtis nebuvo lengva, prognozuota, jog muziejaus statybos kaštai turėjo siekti 2,5 milijonus litų, kurių dalį tikėtasi surinkti iš gyventojų aukų[2]. Neatsitiktinai, dieną prieš muziejaus kertinio akmens dėjimo iškilmes, „Lietuvos aide“ išspausdintas kreipimasis į tautą: „Nuo š. m. lapkr. mėn. 15 d, iki gruodžio mėn. 31 d, visi, kas dar neaukojo, įteikime savo auką Vytauto Didžiojo Komiteto skyriams arba įneškime į Komiteto einamąją sąskaitą Kooperacijos banke Nr. 1425. Te mūsų džiaugsmas ir pagarba šiais metais pareikšta Vytautui Didžiajam per dosnias aukas pražysta gražiu Vytauto Didžiojo muziejumi Kaune[3]“.

Tai, kokios reikšmės įvykis buvo Vytauto Didžiojo vardo muziejaus statyba, liudija faktas, jog išrinkti geriausią architektūrinį sprendimą, kaip turi atrodyti muziejus, skelbti net du konkursai – 1929 ir 1930 metais. Laukta, jog konkursui savo pasiūlymus teiks ir užsienio architektai[4]. Galiausiai, 1930 m. kovo 10 d., oficialiai atplėšti vokai, su galimais būsimo muziejaus projektais: „Atidaryti vokai, kuriuose rasta 17 įvairių projektų su variantais. Vokus atidarant dalyvavo atvykę iš užsienio pakviestieji žinovai — vokiečių mokslininkas, miesto statybos profesorius Janson (Berlynas), suomių inžinierius Waikala (Helsinkis) ir švedų inž. Valter Gan (Stokholmas). Tautos Muziejaus komisijai atstovavo burmistras J. Vileišis, gen. Nagevičius ir dail. Žmuidzinavičius. Iš projektų tik vienas (belgų) pasirašytas pavarde, gi kiti devizais, o tikros pavardės prie tų devizų lieka uždaruose vokuose[5]. Projektų daugumas pritaikyta žemės sklypui nuo Duonelaičio iki Kalnų g-vės (kur dabar yra Karo Muziejus ir Miesto daigynas). Beveik visi projektai – tautinio lietuviško stiliaus, bet yra ir kitoniškų. Taip antai, vienas architektas projektuoja visiškai apvalios formos muziejų[6]“.

Konkursą laimėjo bene garsiausi to meto Lietuvoje dirbę architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis[7], pagal šių architektų bendrą projektą muziejus baigtas statyti 1936 m. Tačiau ir konkurso nelaimėję, todėl likę neįgyvendinti muziejaus projektai, yra įdomūs Lietuvos architektūros istorijos epizodai. Vienas tokių pavyzdžių – savarankiškai konkursui pateiktas Karolio Reisono sukurtas projektas.

K. Reisono projekte muziejaus pastato planas – dvigubo kryžiaus formos, kaip aliuzija į Gediminaičių dinastijos simbolį ir Vyčio kryžių. Projekte siūlyta muziejaus patalpas išdėstyti aplink erdvų vidinį kiemą, skirtą Karo muziejaus reikmėms. K. Reisonas: „Karo muziejus užima apatinį aukštą ir be salių su dvipuse šviesa, jam numatomas dengtas, su šviesa iš viršaus, kiemas, kad gražiai galima būtų patalpinti didelius objektus, pav. aeroplanus[8]“. Konkursui pateiktame plane architektas sumodeliavo patalpas Karo muziejui, Miesto muziejui, Čiurlionies galerijai ir parodoms skirtas erdves, bei auditoriją su studijomis, siūlė įrengti liftą. Pagal šį projektą patalpos būtų užėmusios 4120 kvadratinių metrų, o statybos darbai preliminariai turėjo kainuoti 2 900 000 – 3 000 000 litų[9].

K. Reisono projekte būsimo muziejaus pastatas sumodeliuotas K. Donelaičio ir Kalno (dabar V. Putvinskio) gatvių perspektyvoje[10]. Verta prisiminti, jog statinio vietos pasirinkimas buvo ilgai svarstomas, siūlant įvairius variantus. Buvo siūlymų muziejų statyti Kauno pilies prieigose: „Jau pradėta valyti tą vietą, kur stovėjo senoji Kauno pilis. Liko dar keli namukai, iš kurių gyventojai dar nesuskubo išsikraustyti, bet jau ir šie namukai veikiai bus griaunami. [...] Jeigu būtų galima išvesti sienas, kaip jos buvo, ir pilį restauruoti tai gal praverstų ten pat įrengti vietą Vytauto Didžiojo muziejui, kuriam vis nesurandama tinkamos vietos. [...] Miesto tarybos komisiją š. m. rugpiūčio 20 d. 17 val., kviečia platesnį archeologų ir architektų pasitarimą. Bus aiškinama, ar galima pilį restauruoti ir ar galima pilies vietoje įrengti tąjį centrinį Vytauto muziejų, kurį norėta pirmiau statyti Karo muziejaus vietoj[11]“.

Debatai apie tinkamą erdvę muziejui tęsėsi iki pat 1930-ųjų metų pabaigos. Miesto valdyba lapkričio 4 d. rengė Statybos Komisijos, architektų, muziejų atstovų, bei inžinierių, kurių projektus buvo užpirkusi Miesto valdyba, susirinkimą. Pranešime spaudai apie susirinkimą pažymima, jog tinkamiausia muziejui vieta – sklypas prie Karo muziejaus. Miesto valdybai patarta išpirkti kaimyninius sklypus iki pat Maironio g., bei kertinį - esantį Vienybės a. ir K. Donelaičio g. kampe[12]. 1931 metų periodikoje pranešama apie šio Miesto valdybos sprendimo įgyvendinimą: „Ryšyje su naujai suprojektuotu muziejum, kuris žadama statyti vietoje esamo Karo muziejaus, miesto valdyba išsiuntinėjo raštus p. Perkovskiui, Stankevičienei ir kitiems, prašydama pasisakyti, už kokią kainą jie galėtų parduoti savo sklypus su namais, kurie bus reikalingi parkui prie muziejaus įrengti. Užklaustieji sutikimus parduoti savo sklypus davė[13]“.

Neįgyvendintame projekte K. Reisonas būsimo muziejaus erdvę buvo numatęs būtent šioje vietoje[14]. Kaip matyti situacijos plane, dominuojantį fasadą architektas modeliavo į K. Donelaičio gatvę. Čia, pirmajame aukšte, turėjo būti įkurdintas Miesto muziejus, o pastato dalyje iš Kalno gatvės – suprojektuotas pagrindinis įėjimas į auditoriją, turėjusią talpinti 460 žmonių. Abipusiai auditorijos K. Reisono projekte išdėliotos rūbinių patalpos, tautodailės eksponatų konservavimo, paveikslų saugojimo erdvės, bei paveikslų restauravimo dirbtuvės ir skyriaus vedėjų kabinetai[15]. Antrajame pastato aukšte, iš Donelaičio gatvės pusės, suprojektuotos Čiurlionies galerijos patalpos, o aplink vidinį kiemą ir Kalno gatvės pusėje – numatytos Periodinių dailės parodų, skulptūros, etnografijos, bei sakralinio meno objektų eksponavimo erdvės[16].

Vienas didžiausių aptariamo projekto privalumų, kurį paaiškinimo rašte išskyrė pats architektas, suplanuotas lankytojų judėjimas muziejaus patalpose: [...] lankytojas patekęs į muziejų paeiliui apeina visas patalpas neklaidžiodamas ir neturėdamas galimybės nukrypti nuo nustatytos lankytojams cirkuliacijos tvarkos. Tokia cirkuliacija gali būti kaip atskiram muziejui, taip ir visiems muziejams iš karto, kaip matyti iš plano. Dailės parodoms salės gali būti įtrauktos į bendrą cirkuliaciją arba išnaudojamos atskirai (atskira rūbinė prie Kalno g.)[17]“. Rodyklėmis K. Reisonas nubrėžė šias lankytojų srautų kryptys pačiuose planuose[18].

Apibendrinant šį K. Reisono muziejaus projektą, kuris taip ir liko neįgyvendintas, reikia pastebėti, jog architektas buvo išsprendęs visus pagrindinius konkurso rengėjų suformuluotus reikalavimus: viename statinyje apmąstė kaip sutalpinti Karo muziejaus eksponatus, Lietuvos istorijos bei etnografijos rinkinius, erdvią auditoriją viešoms paskaitoms, sales, nuolatinėms dailės parodoms[19]. Reikia pastebėti, jog muziejaus konkursą laimėjusiame projekte, prie kurio K. Reisonas dirbo komandoje kartu su V. Dubeneckiu ir K. Kriščiukaičiu, atpažįstami kai kurie architektūriniai sprendiniai, kuriuos K. Reisonas buvo pateikęs neįgyvendintame projekte, kaip pavyzdžiui auditorijos ir rūbinės patalpų išdėstymas pastato dalyje iš Kalno (dabar V. Putvisnkio) gatvės pusės, stilistiniai panašumai matyti pastatytame Karo muziejaus bokšte ir projektiniame centrinio muziejaus fasado sprendime.

Kristina Endriukaitytė