Artilerijos poligono ir stovyklos įkūrimas bei geležinkelio pravedimas greta Varėnos davė didžiulį impulsą miestelio augimui. Netgi XX a. ketvirtojo dešimtmečio spaudoje galime aptikti tekstų, kuriuose vis dar jaučiama nostalgija kariniam miesteliui, kuris, matomai, buvo tapęs savotišku šios vietovės gyvenimo epicentru: „Poligonas dabar tuščias, nes mūsų kariuomenė pasidarė sau kitą ir juo nesinaudoja. Dėl to apylinkės dzūkai nuliūdę, kad nebegali kur savo surinktų uogų ir grybų parduoti, kad nebėra kas veikti. Ano krašto gyventojai vyrai namuose buvo pratę nieko nedirbti, nes ir vienos moterys pajėgdavo savo ūkių darbus nuveikti, bet slankioti apie poligoną ir uždarbiauti“[1]. Poligono teritoriją tuo metu jau palaipsniui užkariavo gamta: „pats poligonas apaugęs medžiais, bet daugiausiai skurdžiais, mažyčiais, o daugely vietų matyti grynas smėlis, kuris vėjo blaškomas laisvai laksto po visą kraštą.“[2]
Visgi kariuomenės veikla Varėnos kraštovaizdžiui bei gamtai turėjo ir neigiamos įtakos. Itin didelę žalą gamtai darė didžiulis (7x4) km. poligonas artilerijos pratyboms, kuris buvo įkurtas į vakarus nuo Varėnės upės. Miškas čia buvo iškirstas, teritorijoje pratybų metu buvo įrenginėjamos bandomosios požeminės slėptuvės, sproginėjo pabūklų sviediniai, bombos, granatos ir t.t. Dabartiniu metu miške, kuris užaugo buvusio poligono teritorijoje, pilna didžiulių duobių, kurios liko dėl minėtos veiklos. Po žemių sluoksniu, manytina, yra likę sprogmenų ir šaudmenų, kurie gali kelti pavojų, kasant žemę. Prie Gluko ežero, jo rytinėje pakrantėje buvo rusų kariuomenės piroksilino sandėliai „piroksilino bandymų poligonas“[3], kurio teritorijoje gali būti teršalų.
Niljolė Steponaitytė, Vaidas Petrulis