Palaipsninį sveikatos įstaigų modernėjimą, tiek Birštone, tiek kituose tarpukario Lietuvos kurortuose, visų pirma lėmė poilsinės kultūros populiarėjimas bei augantys reabilitacijos poreikiai. Žinoma, kiekviename kurorte šios paslaugos, kaip beje ir joms pritaikyta rekreacinė architektūra, buvo neatsiejamos nuo gamtinių resursų. Kol tarpukariu purvo voniomis tuo metu okupuotuose Druskininkuose mėgavosi svečiai iš Lenkijos, Birštonas buvo vienintelis balneologinis kurortas Lietuvoje. „Birštono ateities perspektyvos yra geros, nes provizorišku apskaičiavimu tik reumatikų Lietuvoje esą apie 100.000. Atrodo, kad netrukus Birštonas sutrauks per metus apie 6.000 žmonių gydytis mineraliniais vandenimis.”[1]

Po šios 1937 metais spaudoje pasirodžiusios žinutės, iš tiesų suskubta vykdyti naujų poilsio ir reabilitacijos objektų planavimą. Po metų Birštono pušyne įpusėti naujos medinės modernios sanatorijos (inž. Aleksandras Gordevičius), skirtos ligonių kasų apdraustųjų poilsiui, statybos darbai. „Jau išvestos sienos ir uždengtas stogas. Lieka atlikti vidaus įrengimo darbus ir pastatyti patalpas virtuvei ir valgyklai. Šie darbai vykdomi dabar.”[2] Kaip ir planuota, 1939 metais duris atvėrė Ligonių kasos sanatorija, su visais jai priklausančiais ūkiniais ir pagalbiniais statiniais (salė ir virtuvė) užėmusi net 11.800 kub.m. Naujojo poilsio komplekso statyboms Kauno Miesto Ligonių Kasa, Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa, Šiaulių apygardos ligonių kasos skyrė daugiau kaip 200 000 litų, na o visi sanatorijos statybos darbai kainavo 370 000 litų.[3]

„Naujoji sanatorija pastatyta pagal pačius naujausius ir moderniausius šių pastatų statybos reikalavimus: čia yra patogios erdvios salės poilsiui, dideli balkonai, jaukūs ir šviesūs kambariai, meniški baldai, dušai ir vonios, įvairūs gydymo kabinetai, erdvi valgykla, specialios lovos su prie jų pritaisytais patogiais staliukais ir kt. Kas ypač sanatorijoje lankytoją žavėte žavi – tai meniškas kambarių ir kitų patalpų išdažymas, teikiąs akiai malonumo ir savotiškai lengvos šventadienio nuotaikos. Tai yra pati didžiausia ir moderniausia sanatorija Birštone.”[4]

Dviejų aukštų sanatorijoje buvo galima apgyvendinti 88 svečius, iš kurių, 77 galėjo ilsėtis apšildomose patalpose ir 11 – neapšildomose. 24 kambariuose esant poreikiui buvo galima pastatyti ir papildomas lovas, todėl vienu metu čia svečiuotis galėjo apie 150 žmonių – ligonių kasų narių.[5] Naujoje poilsiavietėje veikė ne tik gydymo kabinetai, kuriuose dirbo patyrę medikai bei gailestingosios seserys, bet ir skaitykla, mineralinės vonios.

Birštono ligonių kasos sanatorija pastatyta sekant grynąsias modernizmo formas. Ypač grakštus pagrindinis kolonų vertikalėmis skaidytas fasadas, iš kurio, pro dvivėres vitrinines duris, patenkama tiesiai į erdvų apskrito plano pastato vestibiulį. Patalpos sanatorijoje išdėstytos dviejuose sparnuose, kiekviename iš jų – vyrauja koridorinė sistema, „L” formos išplanavimu jungianti visus gydyklos kambarius. Simetriškai abiejose vestibiulio pusėse esantys laiptai veda į antrąjį sanatorijos aukštą, kurio patalpų išplanavimas analogiškas pirmajam aukštui. Pastato rūsyje buvo įrengtas poilsio kambarys, dušai ir vonios, seserų kambarys, elektro terapijos kabinetas, sandėliai bei katilinė; Pirmajame ir antrajame aukštuose – poilsio, personalo ir gydymo kambariai.

Rodos tokie progresyvūs Birštono kokybinės plėtros žingsniai, tik dar labiau skatino kurorto valdžios atstovus ieškoti būdų, padėsiančių pritraukti kuo daugiau lankytojų. Tai byloja ir sekantys strateginiai miestelio žingsniai – po visus metus veikiančios ligonių kasos sanatorijos atidarymo, paskelbtas Birštono vasarvietės išplanavimo konkursas[6], o po metų, 1940-aisiais, įvyko pirmoji urbanistinė paroda, kurioje buvo pristatyta 10 kuroto išplanavimo variantų.[7]

Viltė Migonytė