Vilkijoje nuo seno garsėjo Kauno mažojoje gatvėje esantis, 2-uoju numeriu pažymėtas namas – senoji Vilkijos klebonija. Tai ne tik seniausias pastatas mieste, bet ir daugiau nei dvidešimt metų gyvuojantis unikalus brolių Juškų muziejus. Tai tik viena iš daugelio šio ilgaamžio pastato metamorfozių. Artimiau susipažinus su įdomia ir turtinga pastato istorija, atsiskleidžia kelių šimtmečių senumo „seno namo pasaka“.

„Juškynė“. Oficialių istorijos šaltinių teigimu pastatas statytas 1743 m. bažnyčios tarnams, o 1845 m. klebonija perkelta į dabartinę vietą[1]. Tuo tarpu Vilkijos kraštotyrininko A. Makarevičiaus (1905-1993) manymu, namas gyvuoja jau per 300 metų[2].

Daugiau kaip du šimtmečius pastatas išbuvo bažnyčios žinioje, klebonijoje gyveno dvasininkai, glaudėsi bažnyčios tarnai, iš kurių ryškiausią pėdsaką paliko 1862-1864 m. čia gyvenęs vienas žymiausių lietuvių tautosakininkų, etnografas, kalbininkas ir kunigas Antanas Juška – asmenybė, išlikusi ne vienos kartos atmintyje. Kunigaudamas Vilkijoje A. Juška rinko ir užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, klebonijoje rinkdavosi dainų pateikėjos, „kuri iš moterų arba mergaičių daugiau ir gražesnių padainuodavo jam dainų, gaudavo dovanų: žiedą, šaukštą, saldumynų, riešučių ir t.t. Tokią dainininkę pramindavo „dainų karaliene“[3]. Gyvendamas Vilkijoje A. Juška taip pat rinko žodžius lietuvių-lenkų kalbų žodynui: „Kai Vilkijoje ėmė darytis pirmąją savo žodyno kopiją, technikos jo nežinota. Prisižodžiautąją medžiagą jis varstęs ant vielų ir šniūrelių, ištiestų nuo sienos iki sienos. Žmonės matydami pilnus kambarius prikarstytų popierėlių, ėmę skelbti apie „nemieruotą kun. Juškos skarbą“, kad net džiovinti ar vėdinti reikia „bumaškos“. O jis buvo grynas neturtis, niekados neturėjęs gero beneficiumo ir ką gaudamas, išleidžiąs mokytai folklorininko manijai rinkti ir rinkti be galo ir saiko, vis papildinėti, papildinėti savo rinkinius turtais, kurių vis naujų, vis įdomesnių aptikdavo naujose vietose“[4]. Apkaltintas ryšiais su sukilėliais, 1863 m. A. Juška iš čia išvežamas į Kauno kalėjimą.

A. Juškai atvykus į Vilkiją, klebonijos gyvenamasis namas buvo neseniai atnaujintas, iš dalies nauja, iš dalies sena medžiaga perstatytas 1850 m. Statytas ant senų pamatų, savo tūriu ir pagrindiniu išplanavimu nesiskyrė nuo savo pirmtako, įgijo tik ryškesnių klasicizmo bruožų išorėje. Visą sodybą tuo metu sudarė gyvenamojo namo, ūkinių, pagalbinių pastatų ir sodo ansamblis su centriniais vartais, atsiveriančiai į apatinę (Kauno) gatvę ir šoniniais laiptais sujungtas su bažnyčios šventoriumi.

Sodyba buvo išsidėsčiusi terasose, kurios, nors ir pakitusios, žymios ir šiandien. Apatinėje terasoje šalia gatvės stovėjo oficina, įkalnėje ūkiniai pastatai, aptverti aštriakuolių tvora (šiuo metu ši teritorijos dalis perplanuota ir naujai užstatyta). Vidurinėje terasoje buvo išsidėstęs reprezentacinis kiemas su gyvenamuoju namu centre ir ledaine, arklide, vežimine bei daržine šalia. Viršutinėje terasoje plytejo didelis vaismedžių sodas.

Po 1892 m. miestelyje siautėjusio gaisro, sudegus senajai medinei bažnyčiai, naująją mūrinę šventovę nutarta statyti ant kalno. 1908 m. šalia baigtos statyti bažnyčios persikėlė ir klebonija. Namas atiteko miestiečių Pranskevičių šeimai. Vokiečių okupacijos metais (1915-1918) čia buvo įsikūrusi žandarmerijos komendantūra.

„Mongirdynė“. 1925 m. prasideda naujas namo gyvenimo laikotarpis. Naujieji šeimininkai šią vietą pavertė savotišku kultūros centru jaukiame provincijos miestelyje. O. Mongirdienė-Fiodorovienė buvo garsi apylinkių akušerė, namuose veikė privatūs gimdymo namai, kuriuose gimė daugelis senosios kartos vilkijiečių ir apylinkių gyventojų. Jos sutuoktinis A. Fiodorovas – poetas, artimas paskutiniojo Rusijos caro aplinkos žmogus – pabėgęs iš bolševikinės Rusijos apsigyveno Vilkijoje.

Šių veiklių žmonių dėka miestelyje buvo organizuojami įvairūs nemokami kursai, kuriuose vilkijiečiai buvo mokomi amato. Namuose buvo rengiami poetų, dailininkų ir kitų žymių to meto žmonių susitikimai ir vakaronės. Seni vilkijiečiai prisimena: „Eidavau pro šalį, tai namo viduje plieskia šviesa, skamba dainos, šokiai, o paskui išgriūna visi pro duris ir leidžiasi prie Nemuno. Čia atvažiuodavo daug garsių veikėjų – A. Herbačiauskas, K. Binkis, A. Gricius, S. Nėris, J. Naujalis, P. Kalpokas ir daug kitų“[5]. Įvairiu metu namuose taip pat svečiavosi A. Žmuidzinavičius, O. Mongirdienės-Fiodorovienės bendramokslis V. Kuzma, V. Mykolaitis-Putinas, B. Dauguvietis, Vydūnas, o A. Fiodorovą yra aplankę bičiuliai N. Rerichas ir I. Buninas. Namas tapo žinomas toli už Vilkijos ribų. Vieniems tai buvo kultūros salonas, kitiems – gimdymo namai.

1969 m. pastatas buvo įregistruotas į vietinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklų sąrašą. 1979 m. iš buvusios savininkės O. Mongirdienės-Fiodorovienės namą nupirko valstybė, nutariama jame kurti kraštotyros muziejų. Tačiau darbuotis neskubėta, o per ateinantį dešimtmetį negyvenamas paminklinis objektas nyko, ilgainiui tapo girtuoklių, valkatų ir įvairių prašaliečių landyne. Prieš restauraciją konstatuota, kad namas yra avarinės būklės. Pasigirsdavo ir nuomonių, kad namą geriau nugriauti, o jo vietoje pastatyti naują pastatą, kuriame įsikurtų restoranas arba viešbutis.

Muziejus. 1987 m. didelėmis Vilkijos kraštotyrininko P. Mikalausko (1923-1997), Kauno rajono spaudos, Kauno bendrijos „Atgaja“ ir gausybės jų talkininkų pastangomis namas buvo išsaugotas nuo visiško sunaikinimo. Buvo rengiamos talkos, renkamos aukos restauracijai, kuri prasidėjo 1988 m. Restauracija prikėlė namą ne mažiau įdomiam gyvenimui, o gyvybės ir dvasios jam įpūtė 1990 m. čia įsikūręs unikalus muziejus – įgyvendindamas vaikystės svajonę, jo direktorius A. Sniečkus kūrė netradicinį, ne tiek eksponatais, kiek gyva veikla žmogų veikiantį muziejų, kuriame eksponatus vaikams galima liesti rankomis, vakaroti, o pavargusiems pernakvoti. Įkurtas žygeivių-kraštotyrininkų klubas, organizuotos gyvosios istorijos pamokos moksleiviams. Įkvėptas dvasios mokytojų – tėvo Stanislovo ir V. Orvydo – A. Sniečkus kartu savarankiškai kūrė ir ramybės oazę, kuri ne tik kaupia materialiuosius krašto turtus, bet ir atveria savo duris „dvasios ištroškusiems“. Šiandien tai jaukus etnografinis namas su senu, medžio skulptūromis apgyvendintu sodu. Čia švenčiamos kalendorinės šventės, puoselėjamos senosios tradicijos ir kultūra. Vyksta folkoro koncertai, vakaronės, parodos ir susitikimai su įdomiais žmonėmis.

Seni namai neįsivaizduojami be savų vaiduoklių. Ilgamečių namo gyventojų O. Mongirdienės-Fiodorovienės ir A. Sniečkaus teigimu name vaidendavęsi. Vilkijoje net yra buvęs gyvas posakis: „Ar norėtum Pranckevičienės blynų?“. Vietinai žino, kad siūloma ne blynais vaišintis, – tai yra žiaurus grasinimas: mat, kaip buvo pasakojama, Pranskevičienė kepusi blynus ir tyčia ar netyčia į tešlą įmaišiusi žiurkių nuodų. Tų blynų privalgęs vyras tuoj buvo rastas negyvas rūkykloje, o netrukus mirusi ir pati kepėja“[6].