Pastatas iškilęs dviejų senų gatvių kampe. Vilniaus gatvė susiformavo XV–XVI a. senojo kelio į Vilnių trasoje. XV–XVII a., kai miestas sparčiai plėtėsi, buvo gana intensyviai statoma ir pagrindinėje gatvėje. Šia arterija vyko intensyvus judėjimas, klestėjo prekyba. Gatvės reikšmę nusako ir jos senieji pavadinimai – Ilgoji, Didžioji (Wielka, Dluga, Longa). O J. Jablonskio g. buvo ir išliko šalutine:  XV–XVII a. ji buvo vadinama „gatvele, vedančia į Šv. Mikalojų“, vėliau – Domininkonų.

Aiškesnės žinios apie valdą, kurioje šiandien stovi namas, pažymėtas Vilniaus g. 27, mus pasiekia iš XVIII a. pab. 1759 m. užregistruotas pirkimo–pardavimo aktas, kuriame rašoma, kad Kauno magistrato suolininkas Liudvikas ir jo žmona Liudvika Chelkovskiai parduoda miestiečiams Mykolui ir Daratai Piotrovskiams sklypą su pastatais Kaune, Vilniaus g. Dokumente pažymima, kad savininkai šią valdą paveldėjo iš savo motinos Onos Petruckytės Chelkovskos, Kauno pavieto pakamarienės, o pastaroji šį turtą „valdė nuo seno“. Akte nurodoma posesijos situacija: „Didžiojoje Vilniaus gatvėje šalia Kauno domininkonų konvento“, taip pat pažymima, kad šiam turtui priklausė dar ir pieva Fredoje. Pastatai akte aprašyti labai šykščiai: „Valda nuosava, sklypas ir pastatai seni ir apgriuvę, su rūsiais, tvoromis, daržais“[1]. Apgriuvusieji pastatai galėjo būti neatstatyti po 1732 m. Kauno gaisro, kai „ugnyje sudegė visas miestas“[2]. Viskas buvo parduodama už 1000 tinfų (tinfa – sidabrinis pinigas, kurio vertė keliolika grašių).                 

1789 m. Piotrovskiai visą turtą su nuosavu sklypu ir daržu pardavė Kauno miestiečiams – pirkliui Jonui Gerlei ir Esterai Šreiber Gerlienei. Tuomet buvo rašoma, kad pastatai iš dalies mūriniai (dab. namo vakarinė dalis), iš dalies prūsiško mūro (fachverkiniai), kiti pastatai seni[3]. Remdamiesi šalutiniais šaltiniais galime spėti, kad senasis mūrinis gyvenamasis pastatas stovėjo vakarinėje sklypo dalyje, o gatvių kampe – medinis. 1790 m. padūmės mokesčių knygoje nurodoma, kad Jonas Gerlė moka šešis auksinus už valdą. Tokio dydžio mokestis buvo nustatytas daugeliui vidutinio dydžio valdų. Palyginimui – už didelį mūrinį namą („kamienica“) buvo mokama 15 auksinų[4].   

Pastato istoriją šiek tiek papildo gana įdomus dokumentas iš 1796 m. Savininkas Jonas Gerlė jame prašo Kauno magistrato įvertinti nuostolius, kuriuos jam padarė name Vilniaus gatvėje šeimininkavę rusų kareiviai. Dokumente minimas mūrinis namas su išlaužytomis grotomis, išdaužytais langais, suniokotomis spynomis, sugriautomis krosnimis[5].

1843 m. vėlgi fiksuojamas gatvių kampe stovintis medinis pastatas, o vakarinėje dalyje – mūrinis. Turtas tuomet jau priklausė Jono Gerlės sūnui Karlui. Šis buvo žinomas evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjas, 1835–1842 rinktas evangelikų kirchės direktoriumi[6]. 1854 m. Karlas Gerlė paprašė leidimo statyti mūrines vieno aukšto krautuves valdos prie Vilniaus gatvės tuščioje vakarinėje dalyje. Matyt, seni mūriniai pastatai, minimi nuo XVIII a., jau buvo tiek susenę, kad nuspręsta statyti naujus[7].

Tarp 1860–1890 m. nekilnojamasis turtas pereina Zimanams. Parduotuves, nuo XVIII a. minimą kampinį pastatą bei mūrinį namą jie sujungia į vieningą mūrinį dviejų aukštų pastatą. Šio pastato brėžinys neišlikęs. 1903 m. turtas priklauso Kauno miestiečiui Šendeliui Zimanui. 1903 m. pirmame mūrinio namo aukšte veikė vienuolika parduotuvių. 1905 m. šį nekilnojamąjį turtą nusipirko inžinierius Gercas Fainas ir jį valdė iki 1939 m. XX a. pr. (1914?) Vilniaus gatvės nuotraukoje puikiai matomas dviaukštis pastatas, kurio pirmo aukšto patalpos naudojamos prekybai, angos nuleistos iki žemės, su langinėmis.

1924 m. buvo užstatytas trečias aukštas. Šią datą matome įrašytą statinio atike. 1925 m. įvertinimo akte nurodoma, kad mūriniame, trijų aukštų name su rūsiu įrengta 21 parduotuvė[8]. 1934 m. buvo remontuojamas pirmas aukštas – padaryta daugiau angų, joms suteiktas vieningas vaizdas[9].

Raimonda Rickevičienė