Dabartinio namo vietoje XVI a. pr. stovėjo miesto jurisdikcijai priklausę du mūriniai namai. Vienas stovėjo galu, kitas – šonu į gatvę[1]. Vieną jų 1514–1533 m. nuomojo Vilniuje garsus auksakalys Petras Volfgangas[2]. XVII a. I pusėje namai priklausė karališkajam vaistininkui Stanislovui Kendzierskiui[3]. Per XVII a. vidurio karą apgriautus abu Kendzierskių namus 1678 m. nusipirko prelatas Benediktas Žuchorskis. Jis abu namus rekonstravo, subarokino. Galu į gatvę stovinčiam namui buvo pristatytas trečiasis aukštas, o į jo fasadinę sieną įjungta buvusio gotikinio trikampio frontono siena. Po namu buvo erdvūs rūsiai, kurių viename įrengtas šulinys su rankiniu siurbliu ir vamzdžiu į kiemą[4]. Palyginti nedideliame kieme tilpo dvi mūrinės vežiminės. Viena buvo gyvenamojo namo tąsa, kita stovėjo kiemo gilumoje. Virš vežiminių – po du vežikų butus su bendra virtuve[5]. Dar kieme tilpo malkinės, pašiūrės, medinė arklidė 8 arkliams. Abu namai buvo nutinkuoti. Dešiniojo namo tarpaukštinėje juostoje tarp pirmo ir antro aukšto nutapyti žymiausių Vilniaus dvasininkų portretai. Prelatas B. Žuchorskis testamentu namus paliko Vilniaus katedros kapitulai, kuri juos ir valdė iki 1940 m.

Abu namai 1944 m. degė, liko tik griaučiai. „Apie 1953 m., besiruošiant rekonstruoti namus ir po to įrengti dailininkams dirbtuves, Kelių-tiltų trestas buvo pradėjęs paruošiamuosius darbus natūroje – panaikino Pilies 12 vidaus sienas ir kiemo korpusus, o 14-ame name nugriovė trečiąjį aukštą. Architektūros paminklų mylėtojų rūpesčiu griovimo darbai buvo sustabdyti“[6]. Taip žuvo daug natūros duomenų. 1956–1960 m. namai buvo sujungti į vieną, atstatytas kiemo flygelis[7]. Tačiau archit. Algimanto Umbraso siūlomo namo frontono[8] nesiryžta atkurti, jis buvo laikinai uždengtas lygiu mediniu skydu. Nepasitikint didelius segmentinių arkų langus rodžiusiais architektūriniais tyrimais, antro aukšto langai buvo padaryti mažučiai smailiaarkiai, kiekvienoje nišoje sugrupuoti po du. Menotyrininkas Vladas Drėma reiškė nepasitenkinimą tokia restauracija: „Visų pirma be reikalo antrojo aukšto dideli segmentine arka užbaigti langai buvo sumažinti ir į juos papildomai įrengti suporinti siauručiai aštriaarkiniai pseudogotikiniai langeliai. Gotikos laikais Lietuvoje tokie langeliai nebuvo niekur taikomi, nei panašių proporcijų, nei suporinti, taip, kad jie čia yra visai svetimi ir nebuvo absoliučiai jokių davinių juos čia taikyti. Siaurus suporintus langelius taikė romaninė arba pereinamojo etapo į gotiką architektūra. [...]. Gdanskas, Karaliaučius ir Ryga, su kuriais Vilnius palaikė labai tamprius prekybinius ir kultūrinius ryšius, – gyvenamuose bei reprezentaciniuose pastatuose taikė, kaip taisyklė, plačius ir didelius langus, tarp kurių tarpulangė sienelė virsdavo vos konstruktyviniu stulpeliu“[9].

1982 m. Paminklų konservavimo institute buvo paskelbtas vidaus konkursas namo mūrinio frontono atstatymo projektui parengti. Projektus pateikė archit. Saulius Misevičius, Alvidas Songaila, Vidutė Povilauskaitė, Gediminas Budreika, Birutė Gudynaitė, Rimas Anusevičius, Umbrasas[10]. Konkurso laimėtojas Misevičius suprojektavo mūrinį frontoną ir dešiniosios namo pusės antro aukšto langus[11]. Taip buvo ištaisyta ankstesnės restauracijos klaida. Antroji namo rekonstrukcija buvo užbaigta 1986 metais.

Morta Baužienė