Vilniaus labdaros įstaigų kompleksas XIX a. užėmė didžiulę teritoriją tarp dabartinių Vilniaus, Labdarių, Totorių ir Liejyklos gatvių. XVI a. valda priklausė kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565). Vietoje medinių pastatų LDK etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655) pagal Radvilų rūmų architekto Jono Ulriko projektą pastatė didingus mūrinius renesanso stiliaus rūmus[1]. Plačios U raidės plano kompleksą sudarė penki trijų aukštų paviljonai, kuriuos jungė dviaukščiai korpusai. Rustuoti paviljonų kampai, paauksuoti piramidinių stogų kupolai, puošnūs, kiekvieno aukšto skirtingi langų apvadai, arkiniai centrinės dalies portalai, aprėminti rustuotais piliastrais, ansambliui pelnė prašmatniausių Vilniaus rūmų vardą. Nebaigus rūmų statybos[2],  prasidėjo 1655–1666 m. karas, kurio metu mirė pats rūmų užsakovas.

1807 m. Dominykas Radvila (1786–1813) jų šeimai priklausiusią didžiulę valdą su pastatais  padovanojo 1807 m. įsteigtai „Vilniaus labdarybės draugijai“. 1808 m. caras Aleksandras I patvirtino draugijos įstatus ir suteikė vienkartinę piniginę dotaciją 5850 sidabro rublių[3]. Draugijos tikslas buvo kovoti su valkatavimu, slaugyti neturtingus ligonius, globoti vaikus ir senelius. Gyvenimui tinkami Radvilų rūmų korpusai buvo suremontuoti, o visiškai blogos būklės rūmų dalys prie Liejyklos g. buvo nugriautos. 1807 m. kieme prie Vilniaus gatvės Vaitiekaus Puslovskio lėšomis buvo pastatyta koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Draugija naudojosi esamais pastatais, juos perstatinėjo ir statė naujus namus. 1817–1819 m. įrengtos naujos krosnys kepykloje, užbaigta dviejų aukštų namo su trimis salėmis amatininkams, patalpa rankdarbiams, aline ir sandėliais statyba[4]. 1895 m. pagal Vincento Gorskio projektą buvo sumūrytas dviejų aukštų gyvenamasis namas Labdarių g. 3-5[5]. XX a. pr. Labdarybės draugijos teritoriją nuo Vilniaus gatvės skyrė aukšta mūro siena su mediniais intarpais[6].

Vietoje šios sienos 1911 m. pagal archit. Aleksandro Parčevskio projektą[7] iškilo prekybai skirtas modernizuotų neoklasicizmo formų pastatas Vilniaus g. 22. Jis uždarė didžiulį, tarp keturių gatvių išsidėsčiusį kompleksą su erdviu vidaus kiemu. Prie šiaurinio namo galo yra trijų arkų vartai. Pastato ir vartų gatvės fasadai praturtinti puošniu langų ir nišų įrėminimu. Antro aukšto langus ir vartų arkas puošia puskolonės, virš langų kyla pusapskričiai ornamentuoti lankai (archivoltai), tarplangių plokštumose yra įkomponuotos išėmos su reljefais. Pastato centrą pabrėžia virš įeigos kylantis trikampis frontonas su sparnuotų liūtų skulptūromis viršuje.

Iš buvusių didingų J. Radvilos rūmų mūsų laikus pasiekė du trijų aukštų paviljonai ir juos jungę du dviaukščiai korpusai su beveik originaliais fasadais[8]. Deja, vieną iš išlikusių paviljonų 1965 m. pradžioje susprogdino „Mosfilmo“ kinematografininkai, Vilniuje filmavę karinio siužeto filmą[9]. Išsprogdintas paviljonas buvo atstatytas 1983 m. (archit. Evaldas Zulonas). Siekta atkurti jo išorės formas be pretenzijų į buvusį vidaus įrengimą. Atstatytame J. Radvilos rūmų paviljone įsikūrė „Žinijos“ draugija[10], o išlikusiame senajame korpuse nuo 1990 m. veikia Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Radvilų rūmų muziejus.

Morta Baužienė