Mūriniai namai šioje vietoje stovėjo jau gotikos laikais[1]. Po XVIII a. vid. gaisrų savininko Mikalojaus Lopacinskio lėšomis buvo pastatyti dviejų aukštų sudėtingo trapecinio plano baroko stiliaus rūmai laiptuotu stogu. Kieme stovėjo arklidė, vežiminė, mūrinės oficinos[2]. Pagrindinį fasadą puošė prie kairiojo korpuso prišlietas rizalitas su puošniais arkiniais langais ir portalu. Nuo gatvės jį užstoja vartai ir vėliau pristatytas kampinis oficinos namas. Rūmų vidus puošnumu nenusileido išorei. Antrame aukšte buvo didelė salė.
Nuo 1801 m. rūmai priklausė Kosakovskiams, 1808 m. rūmai buvo rekonstruoti. Tada juose buvo 27 kambariai[3]. Kai po 1812 m. atsikūrė Vilniaus masonų „Uoliojo lietuvio“ ložė[4], buvo ieškoma patalpų jos veiklai. Apie 1819 m. už grafo Narcizo Olizaro atsiųstus pinigus masonų veiklai buvo nupirkti Kosakauskų rūmai[5]. Broliai Narcizas (1794–1862) ir Gustavas (1794–1865) Olizarai buvo literatai, publicistai, 1831 m. sukilimo dalyviai.
Narcizas Olizaras (pseudonimas Un Slave Independant) nuo 1817 m. bendradarbiavo leidinyje Tygodnik Wileński. Nuo 1821 m. jis buvo net 8 masonų organizacijų meistras arba narys, tarp jų Lietuvoje veikusių „Šiaurės žvaigždė“, „Tobula vienybė“, „Uolusis lietuvis“, „Dorybės vainikas“ (Pochodnia Połnocna, Doskonała Jedność, Gorliwy Litwin, Cnota Uwieńczona)[6]. 1822 m. rugpjūčio 1 d. caras Aleksandras I uždraudė masonų organizacijas, jų nariai buvo persekiojami. Rūmus Vilniuje teko parduoti.
1828 m. juos nusipirko buvęs oficialus Universiteto spaustuvininkas Juozapas Zavadskis (1781–1838). Nusipirkę iš Olizarų rūmus, Zavadskiai ilgam įsikūrė Bernardinų gatvėje. Zavadskių knygų leidykla ir spaustuvė su trumpa pertrauka čia veikė iki 1940 metų[7]. Savininkų vardai per daugiau kaip šimtą metų keitėsi, tačiau bendrovė buvo įregistruota Juozapo Zavadskio vardu ir taip buvo vadinama visą laiką.
Spaudos draudimo laikais Zavadskiai sugebėjo gauti kelis leidimus lietuviškoms maldaknygėms, kurias išleido didžiuliais (13 000) tiražais. Pasinaudoję tais leidimais, jau slapta išspausdino kitų knygelių, todėl buvo nuolat prižiūrimi cenzūros ir policijos. Panaikinus spaudos draudimą, Zavadskiai po Martyno Kuktos ir Petro Vileišio spausdino daugiausia lietuviškų knygų. Per visą veiklos laiką jie išleido apie 700 pavadinimų lietuviškų leidinių. Nustojo juos leisti po 1920 m.[8], kai Vilniuje lenkų valdžia slopino lietuviškumą.
Zavadskių valdomi rūmai išsiplėtė. XIX a. antroje pusėje čia vykdytos didelės statybos. Šiltadaržio ir Bernardinų gatvių kampe iškilo šiek tiek už rūmus žemesnė oficina. Tarp rūmų ir oficinos buvo pastatyti puošnūs vartai. Ansamblis įgijo mūsų dienas pasiekusią išvaizdą. Tarybų valdžios metais nacionalizuoto ansamblio kiemo korpusuose buvo vaikų darželis[9], o rūmuose – LKP CK leidykla ir daugybė redakcijų. rūmai buvo ne kartą restauruoti[10], daug dėmesio skirta fasadų spalviniam sprendimui[11]. Dabar rūmuose – viešbutis.
Morta Baužienė
[1] Levandauskas, V. Vilniaus Pilies skersgatvis. Vilnius: Mintis, 1980, p. 46.
[2] Dičiuvienė, R., Vilniaus senamiesčio 21 kvartalo istoriniai tyrimai, 1989, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4567.
[3] Drėma, V. Vilniaus namai archyvų fonduose. II kn. Sud. Zita Ditauskienė. Vilnius: Savastis, 1998, p. 128.
[4] Merkys, V. Uolusis lietuvis. Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 10, p. 31–33.
[5] Załęski, K. Vilniaus masonai. In Vilniaus klasicizmas, parodos katalogas. Vilnius: VDM, 2000, p. 223.
[6] Polski Słownik Biograficzny. Wrocław-Warszawa-Kraków, 1978, p. 819–821.
[7] Merkys, V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795–1915 m. In Spauda ir spaustuvės. Vilnius: Mintis, 1972, p. 233.
[8] Ten pat.
[9] Švabauskienė, A. Gyvenamas namas ir vaikų darželis Vilniuje, Pilies skg. 8. Darbo brėžiniai, 1971, VAA, f. 2, 58–283.
[10] Švabauskienė, A. LKP CK leidyklos Vilniuje, Pilies skg. 8 pagrindinis korpusas. Architektūrinė-statybinė dalis, I t., 1972, VAA, f. 2, 58–555.
[11] Budreika, G. LKP CK leidyklos administracinis pastatas Vilniuje Pilies skg. 8/8. Spalvinis sprendimas, 1988, VAA, f. 2, 352–66.