Šv. Mikalojaus bažnyčia yra seniausia gotikinė (išlikusi) šventovė Lietuvoje[1]. Per daugiau kaip 600 metų bažnyčia buvo ne kartą remontuota ir gražinta ar net perstatyta[2]. Jos neaukštą vidaus erdvę (7,6 m) į tris navas dalija keturios aštuonkampės kolonos. Halę užbaigia ilga presbiterija su trisiene apside.

Vienintelis Vilniuje šios bažnyčios laiptuotas trikampis frontonas buvo atkurtas pačioje XX a. pabaigoje. Planuotas nedidelis 1988 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios remontas pavirto esmine rekonstrukcija, pakeitusia bažnyčios išorę ir privertusia architektūros istorikus iš naujo šiuo pastatu susidomėti. Remdamasis natūros tyrimais ir rašytiniais šaltiniais, archit. Evaldas Purlys atkūrė frontono stulpelius, kurie labai pakeitė iki tol kuklų bažnyčios pagrindinį fasadą. Nustatyta, kad tebeklestint gotikos stiliui Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo rekonstruota net tris kartus[3]. Antros rekonstrukcijos metu buvęs sukurtas 1989 m. atstatytasis laiptuotas frontonas. XVI a. pr. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo paaukštinta per 10 plytų, permūrytas frontonas bei sienų viršus, paaukštinti langai. Tada šventovė turėjo net tris portalus, o jos presbiteriją apšvietė penki smailiaarkiai langai. Laiptuotų frontonų Šv. Mikalojaus bažnyčia neteko, ją remontuojant po XVII a. vidurio karo. Dar labiau jos išorė pakito po XVIII a. gaisrų. Tada buvo ne tik pastatyti barokiniai altoriai, rokokinis vargonų choras, bet ir permūrytos langų angos, nugriauti šonines sienas rėmę kontraforsai, užmūryti šoniniai portalai. XIX a. remontų metu raudonų plytų bažnyčios viršutinė dalis ir frontonas buvo nutinkuoti ir raudonai nudažyti[4].

1901 m. gruodžio 8 d. Vilniaus lietuviai laimėjo 1897 m. pradėtą akciją dėl leidimo naudoti šią bažnyčią lietuviškoms pamaldoms. Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo lietuvybės sala Vilniuje. 1930 m. visa Lietuva minėjo LDK Vytauto 500-ąsias mirties metines. Vilniaus krašto lietuviai sudarė Laikinąjį Vytauto Didžiojo jubiliejaus paminėjimo komitetą, kuriam pirmininkavo Konstantinas Stašys. „Keliuose Komiteto posėdžiuose svarstėme, kaip Vilniuje tinkamai jį pažymėti. Kad Vytauto Didžiojo paminklo vieta yra kuri nors centrinė Vilniaus aikštė, –  kiekvienam lietuviui buvo aišku, kaip dieną. Kas iš to! Vilniuje šeimininkavo svetimi, o mes buvome pavergti“[5]. Kadangi bažnytinė vadovybė nedavė leidimo įamžinti Vytauto atminimą Katedroje, kurioje kunigaikštis buvo palaidotas, sumanymas perkeltas į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Autoriumi pakviestas vilnietis skulptorius Rapolas Jakimavičius (1893–1961). Jis buvo dalyvavęs Kaune vykusiame Vytauto Didžiojo jubiliejiniame konkurse ir ten laimėjęs antrąją vietą[6]. Vytauto Didžiojo biustas Šv. Mikalojaus bažnyčios dešinėje sienoje iškirstoje nišoje su didelėmis iškilmėmis buvo atidengtas 1930 m. spalio 27 dieną[7]. Taip buvo pratęsta dar caro laikais šioje bažnyčioje pradėta ne tik lietuviško giedojimo, bet ir tautinio identiteto įtvirtinimo tradicija. 1936 m. biustas nuo bažnyčios erdvės buvo atitvertas metaline tvorele, ant kurios kybo du kardai. Jie simbolizuoja kardus, kuriuos prieš Žalgirio mūšį Vytautui ir Jogailai atsiuntė kryžiuočiai, kaip pasityčiojimą, kad kunigaikščiai turėtų kuo gintis.

Seniausioji Vilniaus bažnyčia nuolat pateikia staigmenų restauratoriams: 2000 m. po septyniais tinko sluoksniais jos skliautuose atsidengė XVI a. I ketvirčio sieninė tapyba, kurios nebuvo pastebėję anksčiau dirbę restauratoriai[8].

Morta Baužienė