1819 m. Sedoje sinagoga jau stovėjo. Po 1886 m. gaisro ji buvo atstatyta panaši į buvusią[1]. 1847 m. duomenimis, Sedos žydų bendruomenei priklausė 1729 asmenys. 1897 m. surašymo duomenimis, buvo 2015 gyventojų, tarp jų – 1384 žydai[2]. 1923 m. buvo parengtas Sedos žydų mūrinių maldos namų projektas, tačiau jis liko neįgyvendintas[3]. 1935 m. Jonas Sidabras atliko sinagogos apmatavimus ir parengė jos remonto projektą[4]. Projekte pateikta situacijos schema, pirmo aukšto ir moterų galerijos planai, rytų ir pietų fasadai bei skersinis ir išilginis pjūviai. Gatvė, prie kurios stovėjo sinagoga, vadinosi Sinagogos gatve.

Jau keliolika metų sinagoga stovi apgriuvusi. Ji pastatyta atokiau nuo centrinės miestelio aikštės, prie J. Basanavičiaus gatvės, atgręžta į ją galiniu rytų fasadu; iš vakarų pusės teka Varduvos upė. Tokia pastatymo situacija būdinga sinagogoms: halachoje[5] reikalaujama, kad maldos namai stovėtų prie vandens telkinių[6]. Tarp sinagogos ir upės stovėjo žydų ritualinė pirtis – mikva (liko tik pamatų žymės), o kitame Varduvos upės krante buvo įkurtos žydų kapinės.

Sinagogos pastatas sudėtinio monumentalaus tūrio, vieno ir dviejų aukštų, dengtas aukštu pusvalminiu stogu. Jis suręstas iš sienojų ir apkaltas vertikaliai lentomis su lentjuostėmis (gatvės fasado skydas apkaltas horizontaliai); cokolis akmens mūro, aukštėjantis į šiaurės pusę. Planas netaisyklingos T raidės formos, sudarytas iš vienaukštės vyrų maldų salės rytų pusėje ir dviaukštės vakarų dalies. Dviaukštėje dalyje skersinėmis sienomis buvo atskirtas vidurinis koridorius, iš jo patekdavo į dvi erdvias pagalbines patalpas, vyrų salę ir į moterų laiptinę. Į vyrų salę dar buvo antrasis įėjimas per koridorių, į kurį patekdavo per šoninio pietų fasado duris. Sovietmečiu plano struktūra pakeista, atsirado papildomų pertvarų.

Rytų fasadas vienaukštis, simetriškas, skaidomas vertikaliomis sąvaržomis ir užbaigtas trapecijos formos skydu; pastogę juosia  dvieilis karnizas su dantukais. Šeši langai remiasi į bendrą horizontalią trauką; centre tarp vidurinių langų paliktas platesnis tarpas – aron kodešo stovėjimo vieta[7]. Langai su profiliuotais apvadais ir originaliais trikampiais sandrikais, puoštais „vėduoklėmis“; skydo langai su tiesiais lentų apvadais. Galinis vakarų fasadas dviejų aukštų, atskirtų siaura trauka ir užbaigtas trapecijos formos skydu, kuriame yra du stačiakampiai langai. Vidurinę fasado dalį akcentuoja dviaukštis dvišlaitis uždaras prieangis, prie kurio kairiojo šono prijungtas laiptinės priestatas, dengtas vienšlaičiu stogu. Langai stačiakampiai, mažesni nei rytų fasade, išdėstyti dviem eilėmis. Šoniniai fasadai panašūs, sudaryti iš vienaukštės ir dviaukštės dalių, skaidomi vertikaliomis sąvaržomis ir apjuosti karnizu su dantukais. Vienaukštės dalies langai tokie kaip rytų fasade ir remiasi į horizontalią trauką. Dviaukštės dalies langai mažesni, su siauresniais apvadais.

Viduje vyrų salės sienas skaidė vertikalios sąvaržos, užbaigtos stilizuotų kapitelių imitacija ir buvo išlikęs vienas bimos stulpelis; lubos lentų, lygios. Prie rytų sienos, viduriniame tarplangyje stovėjo aron kodešas. Bimos vieta – ne salės centre, bet arčiau vakarų sienos. Ji buvo šešiakampio plano, su laipteliais iš šiaurės ir pietų pusių. Salėje buvo dvi stačiakampio skerspjūvio krosnys (vėliau pastatyta apskrito skerspjūvio krosnelė), sumūrytos prie vakarų sienos, kurios viršuje matyti moterų galerijos angos, užbaigtos segmentinėmis sąramomis; trečioji krosnis stovėjo pietinėje pagalbinėje patalpoje. Krosnių pakuros buvo atgręžtos į koridorius[8].

Sedos sinagoga buvo žieminė, su pagalbinėmis patalpomis, skirtomis Šventojo Rašto studijoms. Jos formose ryškūs klasicizmo stiliaus elementai ir lietuvių etninės architektūros bruožai.

Marija Rupeikienė