Erichas Frommas apie Varšuvos pakto šalis 1976 m. rašė: „Iš tiesų niekur kitur buržuazinė viltis, kad vartojimas sukuria laimę, nėra tokia gaji, kaip tose šalyse, kurios dar neįgyvendino šios buržuazinės svajonės“[1]. Ir iš tiesų, bene ryškiausias konsumerizmo artefaktas Lietuvoje – iškilę prekybos ir pramogų centrai praėjus vos kiek daugiau nei dešimtmečiui po valstybingumo atkūrimo – yra ryškus sociokultūrinis reiškinys, kurį kritikuoja nemaža pasaulio akademinės visuomenės dalis. Anot I. Woodwardo, prekybos centrų kultūra ir architektūra sąlygoja ne apsikeitimą informacijos krūviais, o socialinį susvetimėjimą ir laiko kontrolės iš suvokėjo atėmimą, akcentuojant dėmesį į prekę[2]. Tačiau, kita vertus, nederėtų pamiršti, jog net ankstyvosios komunikacijų technologijos, kaip antai telefonizacija, lėmė ekstensyvesnį miestų užstatymą JAV ir kartu keitė socialinius visuomenės konstruktus[3], taigi prekybos centrų fenomenas, ieškant akademinio ar socialinio kompromiso, gali būti laikomas ir kaip kitoks nei tradicinis miestietiškos prekybos ir paslaugų organizavimas.

G. Jurevičiaus ir A. Kančo 2007 m. užbaigtą „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro Kaune projektą drąsiai galima vadinti išskirtiniu gausiame Lietuvos didmiesčių prekybos centrų spektre. Visų pirma, didžiulis keturių aukštų pastatas yra pačiame miesto centre, jis padengia ištisą Karmelitų kvartalą ir Naujamiesčio urbanistiniame audinyje sukuria morfotipišką kontrastą. Nors keturių lygių garažas virš Karaliaus Mindaugo pr. disonuoja su Naujamiesčio tūrine erdvine kompozicija, tačiau vertintinas kaip funkcionalus ir iššūkį metantis sprendimas. Iš dalies galima sutikti, jog žengtas, – nors kol kas dar neaišku, ar sėkmingas, – miesto žingsnis upės link[4]. Į „Akropolio“ eksterjerą ir interjerą įkomponuoti istoriniai pastatai ar jų fragmentai prekybos ir pramogų centrui suteikia dar nematyto Lietuvoje išskirtinumo, kurį galima vertinti kaip savotišką „seno ir naujo“ santykį architektūroje, grįstą postmodernizmo estetika. Kita vertus, latvio architekto V. Masio suprojektuota trečio aukšto kavinių dalis – veikiau kičo, o ne postmodernizmo apraiška.

Kad ir kaip būtų, svarbiausias Kauno „Akropolio“ socioekonominis aspektas yra industrinės teritorijos regeneracija ir gamybinių pastatų konversija. Kitaip nei kituose prieš tai ar po to iškilusiuose, daugiausia itin paprastuose ir šabloniškuose, abejotinos estetinės vertės prekybos centrų statiniuose, „Akropolyje“ reiškiasi visi formalieji klasikiniai vakarietiškų industrinių teritorijų regeneracijos aspektai: buvusi industrinė teritorija paverčiama visuomenine erdve; bent jau fiziškai išlaikoma materiali paveldo substancija – konversijos būdu; sukuriamas naujas produktas, o visi prekybos centro nuomininkai daugmaž veikia ekonominio klasterio principais[5]. Kita vertus, priimtas itin paprastas šios Naujamiesčio dalies regeneracijos sprendimas. Vertėtų prisiminti Stoko prie Trento (Stoke-on-Trent, Anglija) pavyzdį: ten apleisti puodų pramonės pastatai po regeneracijos tapo itin ryškiu keramikos branduoliu, kuriame susitelkė muziejus, amatininkų parduotuvės, šiuolaikinė keramikos laboratorija, dizaino kompanijos ir pan. Visa tai garsina šį miestą pasaulyje ir jam atneša didžiulę simbolinę bei ekonominę naudą. Šiuo požiūriu Kaune liko neišnaudotas nei metalo, nei tekstilės pramonės naratyvas, kurį generavo teritorija.

Kauno „Akropolis“ yra neabejotinai įdomiausias ir originaliausias šio funkcinio tipo architektūros pavyzdys Baltijos šalyse. Nors tokioje jautrioje intervencijoms Naujamiesčio aplinkoje jis ir sukuria kontrastą, objektas neabejotinai įeis į XXI a. Lietuvos architektūros istoriją kaip vienas iš drąsiausių ir įdomiausių Kauno pastatų.

Kastytis Rudokas