Autentiškų archyvinių šaltinių apie Kėdainių žydų bendruomenės pastatus negausu. Tikslių duomenų, kada statyta ir perstatyta žieminė sinagoga nėra. Rašytiniuose šaltiniuose esama ir prieštaringų duomenų[1]. 1984 m. istorinius Kėdainių sinagogų tyrimus atliko J. Racevičienė, kuri užsimena, kad mažoji (t. y. žieminė) sinagoga galėjo būti pastatyta anksčiau už didžiąją[2]. Vėliau, 1999 m. panašius tyrimus darė istorikės V. Reipaitė ir R. Rickevičienė, jos apžvelgė literatūrinius bei istorinius šaltinius, susijusius su Kėdainių žydų bendruomene.

Sovietmečiu sinagoga buvo perstatyta, pakeistas jos planas bei angų forma, sunaikinti interjerai. 1999 m. atlikti sinagogos apmatavimai bei žvalgomieji architektūriniai tyrimai (autorės R. Tumpienė, G. Jarmalienė). Tyrimų metu ant gegnės rasta įrėžta data – 1837, todėl padaryta išvada, kad tai sinagogos statybos metai[3]. Atliekant sienų mūro tyrimus, nustatyta, kad sienos sumūrytos klasicizmo epochoje, tačiau apie vienaukštės dalies langus yra vėlesnio mūro (XIX a. pab.) intarpų (todėl galima daryti išvadą, kad šie langai ir jų apvadai istorizmo laikotarpiu perdirbti). Kiek vėliau parengtas sinagogos restauravimo ir pritaikymo naujai paskirčiai projektas. 2002–2005 m. sinagoga restauruota; joje įrengtas daugiakultūris centras.

Sinagoga vientiso tūrio, vieno ir dviejų aukštų. Ji sumūryta iš plytų, tinkuota, su kiek platesniu už sienas cokoliu, dengta dvišlaičiu skardos stogu. Planas stačiakampis, su vakarų pusėje atskirta dviaukšte dalimi (su laiptais šiauriniame kampe) ir artima kvadratui vyrų sale rytinėje dalyje. Pagrindinis šiaurės vakarų fasadas dviaukštis, simetriškas, vainikuotas trikampiu frontonu su žemu bokšteliu. Fasado kampus žymi mentės, sienų plokštumas skaido horizontalios cokolio ir ištisinės palangių traukos, į kurias remiasi abiejų aukštų langai; jie stačiakampiai, be apvadų. Vidurinėje pagrindinio fasado dalyje yra plati stačiakampė portalo anga, aprėminta viršutinės dalies apvadu su tiesiu sandriku; dvivėrės durys medinės, įsprūdinės, o virš jų įkomponuotas platus antro aukšto langas. Fasado viršų juosia profiliuotos siauros frizo ir karnizo traukos, atskiriančios frontoną, kurio vidurinėje dalyje yra du stačiakampiai langai, o šonuose – mažos apskritos angelės.

Galinis pietryčių fasadas vienaukštis, simetriškas, užbaigtas aukštu trikampiu frontonu, kuriame yra platus stačiakampis langas su puošniu apvadu ir trys apskritos angelės, išdėstytos frontono šonuose ir viršuje. Fasado vidurinę dalį – aron kodešo vietą – akcentuoja niša, apjuosta iškiliu apvadu su lenktu sandriku; po niša palikta įgilinta palangės plokštuma. Fasado šonuose išdėstyta po du aukštus langus su segmentinėmis sąramomis ir įgilintomis stačiakampėmis palangių plokštumomis; langus juosia iškilūs apvadai su lenktais sandrikais, o fasado viršų užbaigia laiptuoto „pjūklinio“ kontūro frizas.

Šoninis, atgręžtas į aikštę pietvakarių fasadas sudarytas iš vienaukštės ir dviaukštės dalių. Fasado kampus rėmina ir dviaukštę dalį skiria piliastrai. Plačioje vienaukštėje dalyje yra keturi aukšti langai, užbaigti segmentinėmis sąramomis ir apjuosti apvadais su lenktais sandrikais; langai remiasi į horizontalią trauką, kuri skiria įgilintas stačiakampes palangių plokštumas. Dviaukštę dalį skaido horizontalios traukos, į kurias remiasi abiejų aukštų stačiakampiai langai. Vienaukštės dalies pastogę juosia „pjūklinis“ frizas ir profiliuotas karnizas, o dviaukštę dalį – tik siaura frizo trauka ir karnizas. Panašus ir antrasis šoninis fasadas; skiriasi tik cokolis, kuris aukštėja pietų kryptimi.

Interjere išliko vyrų salės erdvę skaidantys keturi bimos stulpai. Lubos lygios, sudalytos į devynis aštuonkampius kesonus, kurių perimetrus juosia profiliuotos traukos, o jų centrus žymi apskritos rozetės. Buvusioje moterų galerijos sienoje tankiai išdėstytos nedidelės angos, užbaigtos smailėjančiomis arkomis. Sinagoga statyta vėlyvojo klasicizmo ir pradėjusio plisti romantizmo periodu, tačiau jos eksterjero architektūra artimesnė istorizmo stilistikai.

Marija Rupeikienė