Kalvarijoje iki šių dienų išliko dvi sinagogos (vasarinė ir žieminė) ir Talmudo mokykla – rabino namas, išdėstyti erdviame, aptvertame tvora sklype. Kompleksas įkurtas atokiau nuo centrinės miesto dalies, tarp Sodų ir Pašešupio gatvių, kairiajame Šešupės krante. Seniausias komplekso pastatas – vasarinė sinagoga, pastatyta šiauriniame sklypo kampe, atokiau nuo Sodų gatvės, pagrindiniu fasadu atgręžta į šiaurės vakarius.

Kalvarijoje žydai įsikūrė XVIII a. I ketvirtyje. 1713 08 30 karalius Augustas II Kalvarijos žydų kahalui suteikė privilegiją – teisę užsiimti įvairiais verslais bei amatais, turėti parduotuves bei prekiauti, įrengti kapines, pasistatyti sinagogą (ne aukštesnę už bažnyčią), pasistatyti skerdyklą, mėsos parduotuves ir pan.[1]. Ši privilegija minima ir Varšuvos senųjų aktų archyvo bylose[2]. Mieste gyveno daug žydų, todėl jis buvo vadinamas „Žydų Kalvarija“[3]. XVIII a. pab. Kalvarijoje buvo 440 namų ir 2705 gyventojai; dauguma jų – žydai. Dėl tikybos skirtumų jie vadovavosi savais įstatymais ir turėjo laikytis vyriausybės nustatytų įvairių suvaržymų; 1797 04 17 Prūsijoje buvo paskelbtas naujas žydų reglamentas[4]. Kada Kalvarijoje pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga, tikrų duomenų nėra. Remiantis vokiečių pirklio Vilhelmo Šlemylerio Kalvarijos m. apibūdinimu (1752 m. jis vyko per Kalvariją ir rašė, kad miestelyje visi pastatai mediniai), galima teigti, kad mūrinė sinagoga galėjo būti pastatyta XVIII a. II pusėje (po 1752 m.)[5]. 1812–1820 m. Kalvarijos miesto aktuose teigiama, kad mieste yra daug žydų, minimas ir rabinas Berko Leibovičius[6]. 1845 m. minimi: mūrinė sinagoga, mūrinė mokykla ir medinė pirtis; 1848 m. paminėta ir medinė ligoninė. 1851–1853 m. surašyti tie patys pastatai ir kapinės, pirtis – medinė, su dviem mūro sienomis. 1860–1862 m. rašoma, kad sinagoga, mokykla ir ligoninė geros būklės, o pirtis – blogos[7].

I. Kaganas knygoje „Lietuvos žydų miesteliai“ rašo, kad 1795 m. kahalo sklype pradėta mūryti nauja sinagoga ir 1803 m. darbai buvo baigti. Be to, jis mini, kad tame pačiame sklype 1857 m. pagal architekto L. Salkovskio projektą pastatyta nauja sinagoga, o 1865 m. iškilo mūrinė mokykla iš Saros Broches paaukotų lėšų. Nauja mūrinė sinagoga pastatyta 1803 m. minima ir žydų enciklopedijoje[8]. Pirmosios sinagogos (1803 m.) ir antrosios sinagogos (1857 m.) pastatymo metus pakartoja ir A. Miškinis klaidingai teigdamas, kad „1857 m. L. Salkovskis sudarė antrosios sinagogos ir žydų mokyklos projektą“[9]. Suradus minėtus „projektus“ paaiškėjo, kad 1857 m. Leopoldas Salkovskis atliko tik dviejų tuo metu buvusių žydų bendruomenės pastatų apmatavimus; ir tai buvo ne antroji sinagoga, o pirmoji – su barokine plano struktūra (tuo metu antrosios sinagogos dar nebuvo) ir nedidelis antrasis pastatėlis, vadinamas mokykla[10]. Aišku, kad apmatuota iki šių dienų išlikusi vasarinė sinagoga (tuo metu ji buvo su priestatais iš trijų pusių). Antrasis pastatas panašaus dydžio, kaip vadinamas rabino namas (ar Talmudo mokykla), tik jo plano struktūra kita.

Iš L. Salkovskio 1857 m. atliktų pastatų apmatavimų matyti, kad vasarinės sinagogos vyrų salę iš trijų pusių (išskyrus rytų sieną) supo priestatai. Tokia plano struktūra buvo būdinga medinėms ir mūrinėms baroko epochos sinagogoms. Pagrindinė patalpa – vyrų salė – beveik kvadratinė; į ją iš prieangio vedė trys laipteliai (vadinasi, vyrų salės grindys buvo įgilintos). Vyrų salėje stulpai neparodyti. Galima prielaida, kad keturi bimos stulpai pastatyti vėliau, atlikus sinagogos rekonstrukciją. Vyrų salę iš pietų ir šiaurės pusių juosė žemesnės moterų patalpos, sujungtos su sale nedideliais arkiniais langeliais (jų žymės matomos pietų fasado apatinėje dalyje). Iš lauko į vakarinį prieangio priestatą vedė dvejos simetriškai įrengtos durys. Prieangio šonuose paliktos nedidelės, artimos kvadrato formai pagalbinės patalpos; jos buvo šildomos ir, matyt, skirtos Šv. Rašto studijoms ar bendruomenės susirinkimams. Šios patalpos greičiausiai buvo dviaukštės ir imituojant „bokštelius“ užsibaigė keturšlaičiais stogeliais; galima prielaida, kad antras jų aukštas buvo atviras arba buvo įrengtos tik apžvalgos aikštelės (plane matomi išoriniai laiptai), nukreiptos į skirtingas puses; atviros galerijos galėjo jungti ir abu bokštelius.

Sinagoga dabar apgriuvusi, be perdangos ir be stogo (stogas ir perdanga sunyko 1992–1996 m.). Jos sienos labai storos (apie 1,50 m), sumūrytos iš akmenų ir plytų, tinkuotos. Sprendžiant iš formų, sinagoga statyta baroko ir klasicizmo epochų sankirtoje arba klasicizmo epochos pradžioje. Iki šių dienų išlikusios sinagogos fasadų kompozicija taip pat patvirtina prielaidą, kad pagrindinę vyrų salę iš trijų pusių supo žemi priestatai: langai aukštai pakelti, pietinės sienos apačioje matomos arkinių angų žymės (į buvusią moterų patalpą). Vėliau, atlikus sinagogos rekonstrukciją, priestatai nugriauti ir liko tik vyrų salės tūris. Vidurinėje salės dalyje sumūrytos keturios bimos kolonos, suskaidė erdvę į devynias travėjas. Salės vakarų pusėje įrengtas prieangis su laiptais kairiajame kampe; virš prieangio antrame aukšte įrengtos „U“ raidės formos moterų galerijos. Nuo salės prieangį skyrė keturi stulpeliai, sujungti arkiniais praėjimais. Taigi, po rekonstrukcijos buvo sumažinta vyrų salės erdvė, sinagoga įgijo vientisą tūrį; ją dengė neaukštas keturšlaitis stogas su dviem stoglangiais; perdanga buvo lygi, medinė, travėjų lubų centrus pabrėžė rozetės.

Dabar sinagogos architektūra nesudėtinga, sienų plokštumos lygios. Pagrindinis, atgręžtas į Sodų gatvę, šiaurės vakarų fasadas simetriškas, su stačiakampe durų anga vidurinėje dalyje ir aukštai išdėstytais aukštais segmentinių arkų langais. Šiaurės rytų fasadas asimetriškas, su durimis dešinėje pusėje, užbaigtomis segmentine sąrama ir trimis aukštai išdėstytais segmentinių arkų langais (žemesniais nei šiaurės vakarų fasade). Pietryčių fasadas simetriškas, su dviem segmentinių arkų langais šonuose (tokio aukščio kaip šiaurės rytų fasade) ir apskritu langu vidurinėje dalyje. Pietvakarių fasadas panašus į šiaurės rytų fasadą – su trimis segmentinių arkų langais viršutinėje dalyje. Apatinėje fasado dalyje matyti segmentinių arkų žymės. Fasadus juosia profiliuotas karnizas. Viduje sienas į tris plokštumas skaido piliastrai. Išliko trys bimos stulpai (ketvirtas nugriautas), sujungti arkomis, mūrinis aron kodešas, moterų galerijų liekanos. Aron kodešas trijų tarpsnių, plastiškų formų, su stilizuotais orderio elementais; jo nišą riboja žemi platūs piliastrai. Trečiajame aron kodešo tarpsnyje yra arkinė anga, pro kurią matyti apskritas langas. Vasarinė Kalvarijos sinagoga šiuo metu yra avarinės būklės. Tai viena vertingiausių išlikusių Lietuvos sinagogų, deja, pasmerkta sunykti.

Marija Rupeikienė