1856 m. duomenimis, Marijampolėje gyveno 609 krikščionys ir 2853 žydai; 1897 m. surašymo duomenimis, Marijampolėje gyveno 3268 žydai (iš viso mieste buvo 6737 gyventojai)[1]. Marijampolėje iki šių dienų išliko trijų mūrinių sinagogų pastatai ar jų liekanos. Geriausiai išsilaikė sinagoga, stovinti P. Butlerienės gatvėje. Manoma, kad 1899 m. sinagogą suprojektavo Valerijus Rybarskis[2], kuris 1889 m. parengė kitų Marijampolės žydų maldos namų projektą[3]. Be to, V. Rybarskis tuo metu buvusioje Suvalkų gubernijoje dar suprojektavo Gelgaudiškio bažnyčią[4] ir 1878 m. parengė Marijampolės bažnyčios išplėtimo projektą[5]. Iš tiesų, tyrinėjant minėtų sakralinių pastatų architektūrą, galima pastebėti panašių elementų ar detalių; tačiau kol neaptiktas projektas, autorystės klausimas lieka atviras.

Sinagoga stovi atokiau nuo centrinės miesto dalies, pagrindiniu vakarų fasadu atgręžta į gatvę; į vakarus nuo jos teka Šešupė. Pastatas vieno ir dviejų aukštų, su rūsiu. Jo tūris laiptuotas, sudarytas iš dviaukštės dalies, žemesnės vyrų salės ir žemos apsidės. Statinys sumūrytas iš plytų, tinkuotas, dengtas dvišlaičiu čerpių stogu. Planas stačiakampis, su siaura pusapskrite apside. Vakarų pusėje skersine kapitaline siena atskirta dviaukštė dalis, su laiptais šiauriniame kampe (laiptai padaryti rekonstrukcijos metu); antroji laiptinė (greičiausiai autentiška) įrengta už šiaurinės pastato sienos ir tarsi jungia sinagogą su gretimu namu. Plano rytų pusėje yra artima kvadratui vyrų salė, kurios rytinės sienos vidurinėje dalyje išsikiša pusapskritė apsidė – čia stovėjo aron kodešas; stačiakampė bimos vieta buvo salės vidurinėje dalyje, tarp plonų keturių stulpelių (yra užfiksuota 1949 m. inventoriniame plane).

Pagrindinis, atgręžtas į gatvę vakarų fasadas dviaukštis, simetriškas, vainikuotas trikampiu frontonu, kurio kampuose kyla bokšteliai. Fasado kampus žymi ir vidurinę dalį su portalu atskiria piliastrai su įdubomis, kertantys frontoną ir tarsi imituojantys rizalitą. Vidurinės fasado dalies vertikalumą pabrėžia aukštas triforinis smailiaarkis langas; vertikalią ašį užbaigia arkinių nišelių eilė, virš kurios, frontono viršuje, įkomponuotos reljefinės Dekalogo plokštės  su Toros karūnos imitacija. Šoninėse frontono plokštumose yra apskriti langeliai. Pirmo aukšto langai stačiakampiai, o antro – užbaigti smailėjančiomis arkomis; tarpaukštines plokštumas užpildo iškilios reljefinės rozetės, o frontoną skiriančias traukas pagyvina arkatūriniai frizai.

Galinis rytų fasadas simetriškas, su išsikišusia pusapskrite apside. Fasado kampus remia žemi stilizuoti kontraforsai ir užbaigia trikampis frontonas, kurio viršuje kyla nedidelis bokštelis, o šonuose įkomponuotos stačiakampės nišelės. Fasadas aklinas, su keturiomis smailėjančių arkų nišomis; tik apsidės šonuose įkomponuoti siauri smailiaarkiai langai, o vidurinės plokštumos viršuje yra apskritas langelis, pro kurį iš viršaus sklisdavo šviesa (virš aron kodešo).

Šoninis pietų fasadas sudarytas iš dviaukštės ir žemesnės vienaukštės dalių. Dviaukštę dalį rėmina piliastrai su įdubomis, peraugantys į bokštelius. Pirmo aukšto langai stačiakampiai, o antro – užbaigti smailėjančiomis arkomis; tarpus tarp aukštų užpildo reljefinės rozetės, o pastogę juosia arkatūrinis frizas ir profiliuotas karnizas. Vienaukštėje fasado dalyje yra keturi smailiaarkiai langai, o cokolyje išdėstyti maži stačiakampiai langeliai; pastogę juosia plati lygi frizo trauka ir išsikišęs profiliuotas karnizas.

Šoninis šiaurės fasadas pusiau užstatytas: prie jo dešiniosios pusės (dviaukštės dalies) glaudžiasi gretimas pastatas. Neužstatytoje vienaukštėje dalyje yra trys smailiaarkiai langai, viršų juosia išsikišęs profiliuotas karnizas.

Vidus pertvarkytas ir padaryta naujų interjero elementų – matyt, norėta pabrėžti buvusią pastato funkciją: įrengtos naujos medinės skliautinės salės lubos, cilindriniu skliautu paaukštinta vidurinė prieangio lubų dalis; aron kodešo niša akcentuota triforine arka ir aprėminta nutrauktais piliastrais su įdubomis. Nuotraukoje liko užfiksuotas interjero fragmentas su  kvadratinio plano, paprastų formų bima, aptverta ažūrine tvorele (panaši tvorelė skyrė ir moterų galeriją). Matyti, kad sinagogos lubos buvo lygios, sudalytos kesonais. Į vidurinį kesoną rėmėsi bimą rėminantys ploni stulpeliai, viršuje dekoruoti kiaurapjūviu ornamentu, sudarančiu tarsi simbolinį skliautuką. Tai buvo žieminė, šildoma, sinagoga. Jos eksterjero architektūra eklektiška, būdinga istorizmo laikotarpiui.

Marija Rupeikienė