Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo buvo daugiau nei 100 įvairių sinagogų ir žydų maldos namų (dažnai maldos namai būdavo įrengiami ir gyvenamuose pastatuose). Jos stovėjo įvairiuose rajonuose: Senamiestyje, centre, Naujamiestyje, Užupyje, Šnipiškėse, Antakalnyje ir kitur. Dažnai sinagogos vadintos to rajono, kuriame stovėjo, vardu (buvo Užupio, Antakalnio, Šnipiškių sinagogos). Dar joms būdavo suteikiami gatvių (pav. Naugarduko), statytojų ar savininkų vardai (buvo Apatovo, Valko, Gaono sinagogos), taip pat vadintos įvairių bendrijų, brolijų ar cechų vardais (buvo Laidotojų brolijos, Labdaros draugijos, siuvėjų, muzikantų, pirklių ir kt. sinagogos)[1]. Dauguma sinagogų sunaikintos Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Iki šių dienų Vilniuje liko vos keli buvusių sinagogų pastatai ir viena veikianti choralinė sinagoga Pylimo gatvėje.

1900 m. kovo 15 d. Vilniaus gubernijos valdyba gavo prašymą leisti statyti žydų maldos namus „Taharot-Hakodeš“[2]. Statybos leidimas duotas 1900 m. kovo 31 d. ir pirmasis projektas patvirtintas 1901 m. liepos 21 d.[3]. Suprojektuota puošnių monumentalių neobizantinių formų, su moderno architektūros elementais sinagoga[4]. Pagrindiniame fasade kilo trys kupolai. Tačiau vėliau žydų bendruomenės valdyba nusprendė statyti mažesnę sinagogą, pagal Danieliaus Rozenhauzo 1902 m. parengtą ir 1902 m. gegužės 16 d. patvirtintą  projektą (statybą prižiūrėjo Aleksiejus Polozovas)[5]. 1903 m. rugsėjo 4 d. atlikta pastato apžiūra ir surašytas darbų priėmimo aktas, vadovaujant Vilniaus gubernijos inžinieriui Michailui Prozorovui. 1903 m. rugsėjo 19 d. sinagoga pradėjo veikti[6]. Antrajame projekte sinagogos plano forma panaši kaip ir pirmajame – netaisyklinga, artima kvadratui, tik prieangis su pagrindiniu įėjimu perkeltas į Pylimo gatvės pusę ir išnyko plastiškos (būdingos modernui) portalo bei laiptinių linijos. Tūris tapo kompaktiškesnis, formos paprastesnės. Tačiau tai nebuvo originalus pastatas. Labai panašių formų sinagogos konkursinį projektą galima pamatyti G. V. Baranovskio parengtoje Architektūros enciklopedijoje[7].

Sinagoga stovi netaisyklingos formos sklype tarp Pylimo ir Plačiosios gatvių. Ji sudėtinio, artimo kubui tūrio, su kupolu, sumūryta iš gelsvų plytų, su dviem netinkuotais fasadais; stogai dengti skarda. Pastatas dviaukštis, su rūsiu ir su trimis nedideliais vienaukščiais kampiniais priestatėliais. Planas netaisyklingas, laiptuoto daugiakampio kontūro, su įgilintu prieangiu, kurio šoniniuose rizalituose įrengti laiptai ir pagalbinės patalpos; antrame aukšte salę iš trijų pusių supa galerijos. Pagrindinis, atgręžtas į gatvę, šiaurės rytų fasadas tinkuotas, su horizontaliomis įrėžomis; dominuoja dviaukštė dalis, prie šios glaudžiasi žemi vienaukščiai priestatai. Dviaukštės dalies šonus pabrėžia rizalitai, o vidurinę dalį akcentuoja įgilintas prieangis, užbaigtas pusapskrite arka ir trikampiu skydu su Dekalogo plokštėmis. Portalą paryškina trys arkinės angos, kurias skiria dvi ¾ aukštos kolonos su ažūriniais kapiteliais (tai matyt, Jeruzalės Šventyklos architektūros įtaka – imituoja jos portalą rėminusias kolonas – Jachiną ir Boazą). Virš arkinių praėjimo angų įkomponuotas platus pusapskritis trijų dalių langas su smulkiai sudalytais stiklais. Šoninių rizalitų apatinėje dalyje yra siauri poriniai langeliai, apjuosti iškiliu tinko apvadu su karpytu vidiniu kontūru, o viršuje – kvadrato formos nišelėse įkomponuotos apskritos angos, suskaidytos puošniais ažūriniais dekoro elementais. Fasadą juosia smulkiais lipdiniais dekoruotas frizas ir karnizas su dantukais. Šoninis pietvakarių fasadas netinkuotas (tinkuota tik apatinė fasado dalis – iki pusapskričių langų sąramų), su aukštais pusapskričių arkų langais ir plačiu viduriniu trijų dalių antro aukšto langu. Netinkuotas ir aklinas pietryčių fasadas.

Sinagogos vidaus erdvė trinavė, pseudobazilikinė. Navas skiria stulpai, sujungti pusapskritėmis arkomis, o galerijas remia kolonėlės, jungiamos segmentinėmis arkomis. Vidurinę navą dengia skliautinė perdanga;  šoninių navų lubos lygios. Salėje dominuoja aron kodešas[8]. Jis stovi apsidėje ir yra  sukomponuotas kaip puošnus portalas – paryškina ir pridengia sienoje paliktą nišą. Aron kodešas dviejų tarpsnių, su šoninėmis kolonėlėmis ir puoštas smulkiais reljefiniais dekoro elementais. Iš šonų aron kodešą gaubia išlenkta sienelė, virš kurios galerijoje numatyta vieta chorui. Bima[9] neišryškinta; jos stačiakampė pakyla pastatyta vidurinėje salės dalyje, tarp suolų, ir yra beveik nepastebima – apsupta ažūrine metalo tvorele. Dominuoja žalsvos ir gelsvos spalvos; gausu dekoro elementų, kuriuose susipina taisyklingi geometriniai bei plastiški augaliniai motyvai.

Tai reformuota choralinė sinagoga. Ji eklektinių formų, su modernizuotais neoromaninės architektūros elementais bei rytietiškais dekoro motyvais.

Marija Rupeikienė