Po 1923 m. sukilimo prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte vis dar veikė buvusios Vokietijos imperijos sveikatos apsaugos įstatymai, pagal kuriuos gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universitetų diplomus turintys gydytojai, todėl šiame regione gyvenantiems lietuviams medicinos paslaugos buvo sunkiau pasiekiamos ir brangios. Daktaro J. Šliūpo iniciatyva 1931 m. pagal inžinieriaus R. Steikūno projektą Klaipėdoje pradėta statyti Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Oficialus jos atidarymas įvyko 1933 m. birželio 10 d. Tuo metu tai buvo viena moderniausių ligoninių Lietuvoje. Ją pastatyti kainavo daugiau nei 1 milijonas litų, o anuomet pažangiai ligoninės įrangai skirta dar apie pusė milijono litų. Ligoninės statybą finansavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija[1].

1933 m. atidaryta ligoninė buvo trijų aukštų, lėkštais šlaitiniais stogais. „Įstaiga turėjo 100 lovų, veikė 3 skyriai: vidaus ligų, moterų ligų ir chirurgijos. 1936 m. buvo įkurtas ausų-nosies-gerklės skyrius ir ambulatorija“[2]. Ligoninę sudarė trys korpusai – XX a. pirmojoje pusėje du ligoninės korpusai buvo gydomieji, o trečiajame gyveno medicinos personalas. 1936 m. personalui skirtas korpusas paaukštintas ketvirtu aukštu. 1938 m., ėmus stigti vietos ligoniams, pradėtas statyti gydomojo korpuso 4 aukštas, bet 1939 m. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą bei uždarius ligoninę jis liko nebaigtas. Tarpukariu iš S. Nėries gatvės pusės buvęs žemas vestibiulio priestatas pabrėžė pagrindinį įėjimą, bet paskui, sovietmečiu, pagrindinis įėjimas perkeltas.

Daug dėmesio buvo skiriama ligoninės įrangai. Panašiai kaip ir vėliau iškilusiose Kauno klinikose stengtasi įsigyti moderniausią to meto medicinos aparatūrą. Anuomet spauda rašė: „Rentgeno aparatas firmos „Koch Stercel“ yra moderniškiausias visoje Lietuvoje. Taip pat operaciniai įtaisymai įrengti pagal naujausius reikalavimus, turį visus šių dienų patobulinimus. Neskaitant mažesnėms operacijoms reikalingų stalų, ligoninė turi tris didelius operacijų stalus šveicarų firmos „Schaer“. Virtuvę ir skalbyklą įrengė vokiečių firma „Senking Werke“[3]. Kad nesigirdėtų žingsnių, palatų ir koridorių grindys buvo išklotos medžiaga, vadinama „fama“. Pusrūsiuose stovėjo centrinio šildymo katilas, buvo patalpos dezinfekcinėms kameroms, saugykloms, šaldytuvams. Pusrūsio grindys iš aukštos kokybės mozaikinio betono, išklotos keraminėmis plytelėmis[4].

Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėje veikė karo jūreivių lazaretas, bet kaip ir dauguma kitų miesto pastatų ji labai nukentėjo nuo karinių veiksmų. Iš karto po karo, 1945 m., bandyta ligoninę gaivinti – pastatai suremontuoti, kiek buvo įmanoma surinkta įranga, iš naujo suburtas personalas. Ligoninė savo veiklą atnaujino 1945 m., turėdama tik 50 stacionarių vietų ligoniams, tačiau sparčiai plėtėsi. Ligoninės pavadinimas kaip ir jos reikšmė sovietmečiu bei antrosios Lietuvos nepriklausomybės metais nuolat keitėsi (srities, apskrities, respublikinė). 1989 m. buvo grąžintas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vardas, o 2010 m., prisijungusi naujų filialų, ligoninė tapo respublikinės reikšmės ir ėmė vadintis Respublikine Klaipėdos ligonine. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ligoninės statinių kompleksas prasiplėtė: pastatytas administracinis priestatas su įvažiavimu į vidinį kiemą, vakarinėje kiemo dalyje iškilo ambulatorinio konsultacinio padalinio priestatas. 2010 m. baigtas rekonstruoti patologijos ir mikrobiologijos korpusas ligoninės vidiniame kieme. Po rekonstrukcijos šio korpuso plotas padidėjo daugiau nei 700 kv. m.[5]

Renata Kilinskaitė