Istorikai mėgstamiausiu lietuvių tradiciniu gėrimu be didesnių ginčų pripažįsta alų. Antanas Astrauskas yra pastebėjęs, kad alaus populiarumas sumažėjo tik XIX a. pradžioje, kai „dvarininkai kaimą užtvindė degtine“[1]. XIX a. viduryje prasidėję nauji technologijos procesai šiam gėrimui padėjo susigrąžinti prarastas pozicijas. Aludarystės industrializacija neaplenkė ir Kauno. Pramoninio alaus gamybos pradžia siejama su 1853 m. Vilijampolėje atidarytu Isero Bero Volfo bravoru bei apie 1860 m. pradėjusia veikti alaus daryklos „Engelman“ pirmtake dabartinėje Kaunakiemio gatvėje[2].

Pastarąją alaus gamyklą 1878 m. nusipirko Ferdinandas Engelmanas, vėlesniuose dokumentuose save pristatantis „aludariu fabrikantu“[3]. Naujas savininkas gamyklą ne kartą plėtė ir tobulino. 1893 m. F. Engelmanas Kauno miesto valdybai pateikė prašymą dėl leidimo prie jau veikiančios alaus daryklos pastatyti ledainę[4]. Prie prašymo buvo pridėti ledainės projektas ir situacijos planas su pažymėtais jau esančiais mūriniais ir mediniais statiniais.

Vėlesniais metais, nors ir keitėsi savininkai, gamyklos pavadinime išliko Engelmano pavardė. Alaus darykla „Engelman“ Pirmojo pasaulinio karo metais buvo visiškai sugriauta, tačiau jau 1922 m. buvo atstatyta ir toliau sėkmingai vystė savo veiklą.

Arvydas Pakštalis