Nors Laisvės alėja buvo ir liko pagrindinė Kauno reprezentacinė gatvė, tačiau savo oficialumo lygiu tarpukariu jai nenusilaido kita ne mažiau svarbi miesto arterija – lygiagrečiai besidriekianti Donelaičio gatvė. Čia vienas po kito buvo planuojami nauji pastatai ar jau esančiuose statiniuose kūrėsi svarbiausi valstybės reprezentaciniai subjektai – Teisingmo ministerija, Lietuvos bankas, pagrindiniai šalies muziejai, ministrų kabinetas ir kiti.

Vis dėlto svarbiausią gatvės visuomeninę erdvę aprėpė muziejų kompleksas su pagrindine valstybingumo simbolių „meka“ tapusiu Karo muziejaus sodeliu. Būtent dėl šios priežasties 1937 metais numatyta egzistuojantį kompleksą papildyti naujaisiais Prekybos, pramonės ir amatų rūmais (toliau – PPA rūmai). Į šią mintį buvo žvelgiama itin jautriai.

Architektų dėmesį tokio pobūdžio vietos užstatymui liudija skaičiai – konkursui buvo pateikti net 28 projektai. Projektą įgyvendinti pavesta Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, užėmusiam antrąją vietą[1]. Gali būti, kad tokį sprendimą įtakojo architekto patirtis – šioje erdvėje jis anksčiau projektavo ir neįgyvendintą Nacionalinės konservatorijos pastatą[2]. Dėl miesto taryboje kilusių ir ilgai neužsitęsusių ginčų[3] ^[4], PPA rūmams šiame sklype taip pat nebuvo lemta atsirasti.

Rūmų statybai parinkus kitą, kur kas mažiau įpareigojančią vietą Donelaičio gatvės pradžioje, statinio nebereikėjo taikyti prie itin jautrios miestovaizdžiui dislokacijos ir neliko jau savaime kylančios užduoties derintis prie egzistuojančio kompleksiškumo. Įdomus buvo architekto sprendimas beveik nekeisti projekto, o  šiuos rūmus „apgręžti“ veidrodiniu principu ir pritaikyti prie naujojo sklypo situacijos. Taigi rūmams, iš pradžių projektuotiems kaip Karo muziejaus „architektūriniam fonui“[5] ir planuotoje vietoje turėjusiems tapti savotiška jungtimi tarp pastarojo pastato ir neką mažiau svarbaus objekto – Lietuvos banko, galų gale buvo lemta tapti svarbiausia Donelaičio gatvės atkarpos tarp Parodos kalno ir Žemaičių gatvės dominante.

Lygindami pastarojo pastato architektūrą su V. Landsbergio-Žemkalnio prieš penkerius metus projektuotais tyrimų laboratorijos rūmais, pastebime, kad oficioziniams administraciniams pastatams vis dar buvo taikoma kur kas daugiau klasikinės architektūros padiktuotų taisyklių. Turbūt būtų tikslingiausia šio architekto darbą lyginti su taip pat prieš penkerius metus netoliese iškilusiu panašaus masto administraciniu statiniu – apskrities savivaldybės rūmais. Nors abu pastatai smarkiai racionalizuoti, tačiau PPA rūmų  pagrindiniame fasade akcentuotos puskolonės ir abipus centrinės fasado dalies išdėstyti arkiniai įėjimai architekto kūryboje yra savotiškas „žingsnis atgal“ link klasikinės architektūros formų. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad šie sprendiniai yra paveldėti iš planuotos pirmosios rūmų vietos – puskolonėmis ir arkiniais elementais greičiausiai norėta statinį susieti su šalia esančiais Lietuvos banko rūmais ir Karo muziejaus arkada.

Antrojoje ketvirto dešimtmečio pusėje „tautinio stiliaus“ ieškojimai, besireiškiantys liaudiškų ornamentų interpretacijomis pastatų išorėje, jau buvo užleidę vietą naujiems architektūros vėjams, tačiau, kaip rodo ir PPA rūmų pavyzdys, išryškėjo kita tendencija – iš tradicinių medžiagų kurtuose interjeruose ir jų elementuose buvo plačiai naudojami grynieji liaudiški motyvai. Iki šių dienų iš dalies išlikusį unikalų pastato interjerą nuosekliai sukūrė pats V. Landsbergis-Žemkalnis. Tiek pastato išorę, tiek ir jo vidų papuošė garsiausių tuometinių Lietuvos menininkų kūriniai: Broniaus Pundziaus bareljefai, Stasio Ušinsko vitražai ir Petro Kalpoko freskos.

Paulius Tautvydas Laurinaitis