„Kauno tvirtovė – tai gynybinių įtvirtinimų sistema, pastatyta Kaune ir jo apylinkėse 1882–1915 metų laikotarpiu ir turėjusi apginti vakarinę Rusijos imperijos sieną"[1]. Kaunas buvo strategiškai svarbi vieta: miestą kirto geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva ir Sankt Peterburgas–Karaliaučius, buvo pastatytas tiltas per Nemuną ir geležinkelio tunelis, čia susikirto svarbūs keliai. Be to, įkurti tvirtovę dviejų didelių upių santakoje buvo strategiškai tikslinga – tokia natūrali gamtinė aplinka, iškilus reikalui, priverstų puolančiąją kariuomenę išsklaidyti savo jėgas. Pablogėjus Rusijos ir Vokietijos santykiams, XIX a. 8 dešimtmetyje imta svarstyti pirmosios klasės tvirtovės įkūrimo Kaune galimybė, o galutinis sprendimas priimtas 1879 m. po Rusijos–Turkijos karo.

Pirmuoju statybos etapu (1882–1889 m.) buvo pastatyti 7 fortai, 9 tarpinės baterijos, centriniai įtvirtinimai, kazematuoti sandėliai, kareivinės, administraciniai pastatai. Pirmo Kauno tvirtovės generalinio plano sudarytojai: generolai Konstantinas Zverevas, Nikolajus Obručevas ir pulkininkas Ivanas Valbergas. Visi pirmo statybų etapo fortai statyti pagal tipinį 1879 m. Rusijos imperijos mūrinio forto projektą, todėl yra panašios konstrukcijos, skiriasi tik konstrukcinių elementų išdėstymu ir integravimu į reljefą. Šie fortai paprastai yra netaisyklingo penkiakampio  formos, turi dvi savarankiškas – artilerijos ir pėstininkų – pozicijas, kareivines, kazematuotas slėptuves ir šaudmenų sandėlius. Fortus juosia gynybiniai grioviai, kurių gynybai skirti užnugario kaponieriai, puskaponieriai ir centrinis kaponierius. Didžiąją dalį forto perimetro juosia kontreskarpinė siena, užnugarį – eskarpinė siena. Ilgalaikės baterijos – tai sunkiosios ir prieššturminės artilerijos pozicijos, išdėstytos tarpuose tarp fortų, toje pačioje fortų žiedo linijoje, ir skirtos užtikrinti besiginančios tvirtovės artilerijos jėgą. Baterijos kur kas mažesnės už fortus, susideda iš vienos ar kelių slėptuvių-sandėlių ir nedidelių galerijų, nutiestų į barbetus. Baterijas juosiantys gynybiniai grioviai, skirtingai nei fortų, neturėjo plytinių sienų.

Vėlesnį statybų etapą galima apibūdinti kaip Kauno tvirtovės modernizaciją. 1890 metais pagal S. Glinkos-Jančevskio projektą pradėti statyti Linkuvos gynybiniai įtvirtinimai, kurių pagrindą sudarė VIII fortas, vėliau įjungtas į modernią vientisą gynybinę sistemą. Šis fortas, X baterija, kairiojo sparno liunetas buvo sujungti žemės pylimais, taip pat kairiajame ruožo flange įrengtas  vienintelis Kauno tvirtovėje vandens griovys. Šio forto statyboje jau naudotas betonas, jis buvo aprūpintas elektros energija, kanalizacija ir kitomis to meto naujovėmis. Pastačius VIII fortą, buvo uždaryta pirmoji fortifikacinė linija. Pastebėjus tvirtovės planavimo trūkumus, 1903 m.  pagal naujausią profesoriaus K. Veličkos 1897 m. planą pradėtas statyti IX fortas. Šis fortas gerokai mažesnis, turėjo tik vieną – pėstininkų – poziciją, jo statyboje naudotas betonas, forte įrengta elektra, kanalizacija. 1908 m. patvirtintas fortų  modernizacijos planas: nuspręsta modernizuoti pirmus 6 fortus, tačiau galutinai modernizuoti tik pirmieji trys. 1912 metais patvirtintas tvirtovės plėtros planas: suprojektuota antroji fortifikacinė linija su 12 naujų fortų. Tačiau dėl prasidėjusio I pasaulinio karo šis projektas galutinai neįgyvendintas – statybos darbai tevyko du sezonus, per juos buvo spėta pradėti betonuoti kazematus Romainių (dar vadinamame X forte ir iš  dalies suformuoti reljefą kituose antrosios linijos fortuose.

Parengė Renata Kilinskaitė

Literatūra:

1. Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija 1882–1915. Kaunas, 2007.
2. Pociūnas, A. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais. Vilnius, 2008.

[1] Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija 1882–1915. Kaunas, 2007, p. 10.