Žemės ūkio akademija buvo pirmasis tokio užmojo vienu metu ir vienoje vietoje suprojektuotas aukštosios mokyklos miestelis sovietinėje Lietuvoje. Kaip rašoma to meto spaudoje, tai „viena didžiausių septynmečio statybų kuri savo apimtimi prilygs vienam aštuntadaliui Kauno HES" [1]. Kompleksą sudarė centriniai rūmai, mechanizacijos fakultetas, keturi studentų bendrabučiai po 400 vietų, 300 vietų valgykla bei įvairūs ūkiniai pastatai (katilinė, mokomasis šiltnamis, garažai ir kt.). Projektą rengė nemažas būrys Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektų, dirbusių architekto Jono Putnos grupėje [2].

Savitą studentų miestelio urbanistinę idėją suformavo architektas Jonas Navakas. Pasagos formos kompleksas apgaubė parko teritoriją – ją puslankiu apsupo universiteto pastatai ir bendrabučiai. Šalia buvo suprojektuota ir „personalo gyvenvietė iš 60 butų ir atskirų kotedžinio tipo dvibučių namų"[3]. Vėliau gyvenvietės vieta buvo pakeista, ji iškelta kitapus Šakių plento. Nors pirminiame projekte matome monumentalią, „socialistinio realizmo" laikotarpiui būdingą ašį, šios pompastiškos kompozicijos taip pat buvo atsisakyta ir ji pakeista laisvu, modernizmui būdingu išplanavimu.

Centriniai rūmai suprojektuoti pasiremiant Sąjunginiame aukštųjų mokyklų projektavimo institute parengtu Sverdlovsko žemės ūkio instituto projektu. Tačiau, kaip prisimena projektą vietos sąlygoms pritaikęs architektas Liucijus Dringelis, tipiniai sprendimai buvo iš esmės perdaryti, pasikeitė patalpų išplanavimas, iš rusiškojo projekto liko tik bendrosios ašys[4]. Architektas prisimena dar vieną įdomų faktą, susijusį su tuo metu Sovietų Sąjungos architektūrą užgriuvusia sparčia industrializacija, – tai cokolio formavimo istorija. Architektoninio monumentalumo statiniui turėjusi suteikti cokolinė dalis statybų metu buvo panaikinta kaip pernelyg istoristinė. Planuota fasadų puošyba skulptūriniais akcentais (pagal skulptoriaus Petro Deltuvos diplominį darbą) taip pat nebuvo įgyvendintas.

Pasiremiant tipiniais projektais pastatyti ir kiti objektai: mechanizacijos fakultetas (pritaikė architektas K. Zykus), valgykla (pritaikė architektas K. Zykus?), studentų bendrabučiai (pritaikė architektas J. Navakas). Jie buvo perdirbti iš istorizmo dvasia dvelkiančių, rustika ir kitomis istorinėmis detalėmis papuoštų pavyzdžių. Tad studentų miestelio pavyzdys parodo, kaip tuo metu buvo koreguojami privalomi tipiniai projektai ir siekiama sumodeliuoti kiek įmanoma unikalesnes erdves. Čia gera proga prisiminti ir įdomų prof. K. Šešelgio minimą faktą, kad miesteliui savo projekto versiją buvo pateikęs Rusijos konstruktyvizmo meistras Konstantinas Melnikovas. Tiesa, darbas buvo atmestas, kaip „neatitinkantis partijos nubrėžtos linijos"^[5].

1969 metais buvo patvirtintas Akademijos miestelio išplėtimo planas. Suprojektuoti papildomi agrochemijos bei hidromelioracijos fakultetai (architektai Viktorija Jakučiūnienė, Nina Špikienė, Kostas Zykus), kiti objektai. Vis dėlto architektūros istorijos požiūriu įdomiausias yra pirmasis Žemės ūkio akademijos miestelio raidos etapas, kuris iliustruoja ankstyvojo sovietmečio modernizmo raidą, kuomet architektūra balansavo tarp modernumo, „socialistinio realizmo" bei tarpukario tradicijos reinterpretacijų.

Vaidas Petrulis

[1] Lukošius, S. Didžiausias mokymo centras. Kauno tiesa, 1959, rugpjūčio 9.

[2] Lukošius, S. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo III-čias istorijos albumas, 1981, p. 13.

[3] Lukošius, S. Didžiausias mokymo centras. Kauno tiesa, 1959, rugpjūčio 9.

[4] Interviu su architektu Liucijumi Dringeliu, 2010 m. rugsėjo 1 d.  Užrašė Vaidas Petrulis.

[5] Šešelgis, K. Gyvenimas. Mokslo darbai. Vilnius: Technika, 2000, p. 210.