Pirmoji Vilniaus geležinkelio stotis pastatyta XIX a. viduryje pagal tipinį to meto projektą: „Tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, vienu metu iškilo stotys Daugpilyje, Vilniuje, Kaune, Kybartuose. Joms taikytas norminis arba kartotinis neišaiškinto autoriaus projektas. Vilniaus stotis pagal miesto reikšmę priklausė II klasei (I klasės stotys – Peterburgo, Maskvos, Odesos)"[1]. 1950 m. pagal architekto Piotro Ašastino projektą (architektas yra suprojektavęs ir Kauno geležinkelio stotį), senoji stotis perstatyta. Nors, kaip matome iš ikonografijos, stotis per karą nebuvo sugriauta, tačiau paveldosaugininkas Gediminas Jucys pastebi: „Aikštė ištuštinta nuo ten stovėjusių namų (dalis jų buvo karo metais apgriauti), ir stotis „sumoderninta“ matyt ruošiantis ten pastatyti nuo nepriklausomybės išvadavusiam „tautų tėvui“ paminklą – reikėjo jo svarbą atitinkamos aplinkos.“ Stoties architektūra pasižymi aiškia klasicistine kompozicija, būdingu geležinkelio stotims erdviu interjero sprendimu. Objekte išsiskiria dekoratyvus pagrindinio įėjimo fasadas, kuris sovietiniais metais buvo puoštas respublikos herbu. Suporintos kolonų eilės akivaizdžiai siejasi su barokine Vilniaus architektūra. Interjeras dekoruotas lipdyba, kolonomis ir kitais istorinei architektūrai būdingais elementais. Tiesa, interjeras sovietmečiu buvo remontuojamas, keitėsi. Pirmoji interjero rekonstrukcija vykdyta jau 1965 (arch. Romualdas Šilinskas). 2001 m. pastatas buvo renovuotas.

Vaidas Petrulis

[1] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius: VDA leidykla, 2000, p. 40.